Archyvas :: Stiklinė arbatos su citrina

Ritos Umbrasaitės piešinys (LVJC dailės studija, vad. L.Mažeikaitė))/ E.Straigytės nuotrauka
Beata Tomkevičiūtė
Prie nedidelio namelio pamiškėje žaidė vaikai. Spardė kamuolį ir džiaugsmingai šaukė vienas kitam "duok kamuolį man!", kelis kartus buvo pataikę į medį, šūktelėjo "valio!"
Artėjo vakaras, temo ir vaikučiai turėjo pėdinti namo. Simona traukė takučiu pasipūtusi ir kraipydamasi į šonus. Valdas ir Ignas šuoliavo drauge. Vaikai pražygiavo pro didelį skruzdėlyną ir rožių krūmą. Valdas ėjo, rimtai laikydamas knygą, kurią atsinešė, kartais piktdžiugiškai šyptelėdavo. Ignas strikinėjo greta, mėtydamas kamuolį ir šypsodamasis. Eiti miegoti buvo dar anksti, todėl vaikai žaidė slėpynių.
Suburzgė blizgantis automobilis ir iš jo išsiropštė aukštas vyriškis. Jis buvo apsiavęs dailius batus ir užsimetęs juodą švarką, užsimaukšlinęs skrybėlę. Staiga atsivėrė namo durys – pro jas išbėgo moteris, pasitikti vyro. Vyriškis įėjo vidun ir visi susėdo vakarienės.
Pavakarieniavusi šeima sugulė ir jau pūtė į ūsą. Tik vienas dundulis nemiegojo. Jis tik trankėsi ir trankėsi. Rytą vaikai norėjo traukti į lauką, bet lauke pylė kaip iš kibiro. Simona išsitraukė popieriaus lapą ir pradėjo rašyti laišką tetai. Valdas čiupo knygą, o po penkių minučių sviedė į kampą ir nužingsniavo į virtuvę. Ignas kaip visada trankė kamuolį į grindis ir bėgiojo. Po kelių valandų mama pakvietė visus prie stalo pietauti.
Popietę danguje nebuvo nė vieno debesėlio, o saulė skaiščiai švietė. Vaikai vėl ėjo į kiemą. O mama juos stebėjo, maišydama puodelį arbatos su citrina. Tėtis prėjo prie jos ir pasakė ramiu balsu: „Aš jau einu į darbą“.
Šaukštelis dzingtelėjo ir nutilo. Arbatą su citrina labiausiai mėgo Simona, todėl mama paruošė gėrimą būtent jai, tačiau į citriną buvo panašus vidurinysis sūnus Valdas.
/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/
