Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Edmundas sėdėjo ant savo aptriušusios sofos, stebeilydamasis į lietaus lašais nubarstytą langą. Saulė pamažu leidosi, nutvieksdama tamsių daugiabučių liniją raudonu atspalviu. Jo šiurkštaus veido nepaliko šypsena. Vyro delne gulėjo sunki odinė piniginė.

Ji nepriklausė jam.

Buvo antradienis. Edmundui šios dienos reiškė nuobodžias „Akropolio“ sargo pamainos valandas. Šio darbo jis neapkentė ir tą jautėsi galįs šaukti nuo dangoraižio stogo. Vyriškis visą šį antradienį praleido stoviniuodamas prie įėjimo ir blankiu žvilgsniu sekdamas praeivius. Jis buvo stuomeningas, plačia krūtine, ir pirkėjai, ypač vaikai, nejaukiai gūžėsi nuo niūraus jo dėbsojimo.

Tą Edmundas puikiai suvokė. Ir tuo mėgavosi. Apie šeštą valandą kažin kokiai mergaitei iš rankų išsprūdo ragelis ledų. Šie tykštelėjo ant žemės ir sutepė zomšinius vyro batus, kuriuos jis avėjo jau dešimt metų ir kuriais labai didžiavosi.

-Mergyt,- suurzgė jis. Pyktis kaipmat atslūgo, išvydus vaiko akyse blizgant ašaras. Pasimėgausiu ja, pagalvojo sargybinis,- ar žinai, kokia bauda už prekybos centro personalo trukdymą?!- jo balsas buvo tylus, dvelkiantis pykčiu.

-Atleiskit... aš... aš nemačiau jūsų!..

-Nematei?- Edmundui buvo sunku susilaikyti nenusišypsojus,- ar žinai, kokia bauda už nekreipimą dėmesio į prekybos centro personalą!?

-At... atsiprašau!- mergytė dar kažką sakė, bet jos žodžiai pavirto į beviltišką kūkčiojimą. Ji beveik klūpėjo. Edmundas turėjo nusisukti, kad mergaitė nepamatytų jo besijuokiančio.

Neužilgo pasirodė vaiko motina. Ji pribėgo, vienoje rankoje laikydama odinę rankinę, siaubo kupinomis akimis.

-Lėja!- pusė „Akropolio“ išgirdo ją.

-Ma... mamyte!..

Edmundas nutaisė rūstų žvilgsnį.

-Ponia, jūsų dukra supurvino mano batus. Ar jūs bent nutuokiate, kiek jie man kainavo? Už mūsų algą?..- tai buvo melas. Šiuos batus sargybiniui kadaise padovanojo jo žmona, dabar jau mirusi.

-Nepykite, pone, prašau jūsų... mano dukra tiesiog nerangi! Bet ji gera mergaitė, prisiekiu! Ji gauna tik dešimtukus iš lietuvių kalbos...

Ar ši moteriškė tokia pati buka, kaip jos dukra, dingtelėjo Edmundui. Jis atkakliai tęsė dramą:

-Tie dešimtukai neišvalys mano batų, ponia,- suurzgė.

-O Dieve, Dieve,- ji apžvelgė Edmundo batus. Tada šnypštelėjo Lėjai:- Mes dar pasikalbėsime...

Moteris pakėlė balsą ir kuo tauriau tarė:

-Pone, aš jums atsilyginsiu.

Ji išsitraukė iš rankinės storą, prabangią piniginę ir išėmė dvidešimties eurų kupiūrą.

-Ar tiek užteks?-paklausė, tiesdama pinigus sargui.

Šis tik sušnairavo ir burbtelėjo:

-Reikėtų mažiausiai trisdešimt penkių...

Moteris beviltiškai skėstelėjo rankomis, tada, varstoma aplinkinių žvilgsnių, išsitraukė dar dvidešimt eurų.

-Štai!

-Dėkui,- pašaipiu tonu tarė Edmundas.

Moteris skubiai pasišalino, bardama savo verkiančią dukrą. Bet paliko savo piniginę. Nežinia kaip. Galbūt buvo ją pasidėjusi ant suolelio ir iš jaudulio pamiršusi, galbūt jai iškrito iš rankinės. Visgi po kelių minučių, kada vyriškis lengvai nusivalė išteptąjį batą pirštais, jis rado pamestą piniginę.

Diena ėjo į pabaigą. Mergaitės veidas spėjo išdilti iš atminties. Sargybinio rankoje gulinti piniginė atrodė pasakiškai stora, o jos tylus kuždesys neatsispiriamai viliojantis. Edmundas atvėrė ją ir tarp aibės spalvotų banknotų išvydo asmens kortelę. Su vardu, pavarde ir adresu.

Sargybiniui mintis atiduoti piniginę savininkei atrodė juokinga. Tačiau netikėtai kažkas moters veido bruožuose pasirodė... pažįstama. Jis nesugebėjo atitraukti akių nuo kaštoninių jos plaukų, plonų lūpų ir įdubusių skruostų.

Edmundas su karčiomis ašaromis prisiminė veidą, kurio nedrįso sau priminti, ir vardą, kurio prisiekė sau nebeminėti. Staiga mintis gražinti piniginę nebebuvo kvaila. Jo klaidžiojantis žvilgsnis užkliuvo už juodų zomšinių batų, ant kurių plytėjo vos įžvelgiama ledų palikta dėmė.

Vyras apsisprendė.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/