Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Triokšt – lūžo medinės lentos, saugojusios sienas nuo griūties. Dunkst, dunkst – pradėjo kristi pirmieji akmens luitai. Ką tik spengiančioje tyloje skendėjęs tunelis pradėjo byrėti nuo aidinčių trenksmų. Fakelas, kabojęs ant sienos, užgeso ir visą urvą apgobė tamsa. Smulkūs graužikai slėpėsi savo urvuose, o prieš kelias sekundes ramiai ilsėjęsi šikšnosparniai pradėjo plaktis, ieškodami kelio laukan. Tarp visos šios sumaišties sunku pastebėti jaunuolį, lekiantį kiek kojos neša.

Simonas dusdamas, paskubom ieškojo kelio, kuriuo atėjo. Tiesa, tai nebuvo taip sunku, kadangi dėl griūties tunelyje išliko tik vienas kelias, vedantis į pietus. Juo jaunasis tyrinėtojas ir skuodė. Jis juto karts nuo karto į odinės striukės nugarą atsimušančias smulkias akmenų nuotrupas, tačiau neketino atsisukti ir pažiūrėti, koks atstumas liko tarp jo ir ankstyvos jo gyvenimo baigties. Štai jau pirmoji tunelio dalis beveik baigėsi, dabar nelaimėlio laukia staigus posūkis ir dar apie septynis šimtus metrų sprinto. Vos pasukus už kampo, jau buvo galima justi gaivų vėjo gūsį, atklydusį čia iš lauko.

Simono jėgos vis labiau seko, o sparčiai riedantys akmenys vis artėjo. Sakoma, paskutiniosiomis gyvenimo sekundėmis prisimename, ką šiame pasaulyje gero ar blogo nuveikėme, tačiau vieninteliai dalykai, kuriuos tyrinėtojas matė, buvo grublėtas tunelio grindinys ir, atrodo, amžinai besitęsiančios urvo sienos. Simonas jau matė šviesą tunelio gale, bet tai ne Dangaus karalystės vartų šviesa. Prie išėjimo su fakelu rankoje stovėjo geriausias draugas, Džiugas, ir laukė jo.

- Ei, Simai, kas čia darosi? - sušuko jis.

- Neuždavinėk klausimų… Tiesiog bėk! - atsiliepė nelaimėlis.

Nors jau buvo galima jausti virš žemės paviršiaus plytinčio pasaulio gaivą, dar liko truputis kelio, koks šimtas metrų, bet stačiais laiptais. Atlėkė dar vienas vėjo gūsis, šį kartą jau stipresnis, jo pagauta nukrito Džiugo kepurė.

- Ei! - sušuko jis, atsisukęs ir pasileidęs žemyn laiptais.

Simonas jį bandė sustabdyti, žinojo, koks likimas tikriausiai laukia jo draugo, jei jis bandys grįžti.

- Žmogau, nejuokauk, ar nematei akmenų lavinos, lekiančios paskui mus?

- Bet… bet mano kepurė? - sumikčiojo jis, gaudydamas orą lyg ką tik išnėręs iš vandenyno gilumos.

- Tai tik kepurė! - sumišęs rėkė Simonas, stumdamas savo draugą laiptais į viršų, tačiau jis kaip gyvatė išsirangė iš jo rankų ir nuskuodė paskui savo apšepusį galvos apdangalą.

Vaikinas liko stovėti pusiaukelėje, ant laiptų, buvo visai pasimetęs, tačiau išgyvenimo instinktai nugalėjo ir jis nuskuodė link tunelio pabaigos. Pagaliau pasiekus angos įėjimą, keliauninką apakino ryški vidudienio saulė. Tiek laiko praleidus urvo gelmėse jaunuolis jautėsi tarsi kurmis, pirmą kartą išvydęs dienos šviesą. Stipriai užmerkęs akis Simonas ieškojo žemės rankomis ir pagaliau, pirštais pajutęs žolę, suklupo. Veidą vis dar dengdamas rankomis, jis po truputį atsimerkė. Kiek jaunuolis pamena, keliauti į žemės gelmes nusprendė vos prieš kelias dienas. Tada gamtą degino vasaros kaitros, o dabar nuo medžių jau buvo pradėję kristi pirmieji lapai. Ten, tuneliuose, viskas buvo taip niūru, o čia Simonui atrodė, kad margesnės spalvų paletės nėra niekada matęs. Aplink uolas augančių beržų ir uosių lapai jau buvo pageltę, tačiau viską padengusi žolė dar vis žaliavo. Tolumoje romus teliuškavo dangaus žydrumo ežeras, aplink kurį žydėjo daugybė įvairiausių atspalvių gėlių. Džiugui visada labai patiko auginti gėles, butas Liono užmiestyje buvo jų pilnas.

- Džiugas!  - staiga jaunuolis prisiminė į savo žūtį paskui kepurę nuskubėjusį  kelionės draugą.

Visą spalvingo pasaulio suteiktą džiaugsmą užgožė siaubas ir gėda. „Kodėlgi aš buvau toks bailys ir nusprendžiau saugoti save, o ne gelbėti draugą?“ - Simonas ankščiau nieko nėra nekentęs tiek, kiek jis dabar nekentė savęs. Palengva jis pradėjo stotis, nors nuvargusios kojos priešinosi. Atsistumdamas rankomis jaunuolis šiaip taip atsistojo ir vilkdamas kojas pradėjo judėti link urvo įėjimo. Viena ranka atsirėmęs į sieną, Simonas žengtelėjo kelis žingsnius ir sustojo.

- Džiugai! - nieko.

- Džiugai! - vėlgi nieko, keliauninkui atsiliepė tik jo paties aidas.

-Džiu… - jaunuolis ruošėsi šūktelėti dar kartą, kai staiga išniro kažkokia būtybė. Ji buvo visa purvina, tik ištiestoje kairėje rankoje kažkas žėrėjo, atspindėdamas saulės spindulius, sklindančius iš už jaunuolio nugaros. Simonui pasirodė, kad tas monstras užriaumojo ir jau ruošėsi jį pulti.

- Seni, pažiūrėk, ką radau, - staiga pareiškė kimus balsas.

- Čia kaip kokia vyno taurė, tik iš aukso! - džiaugsmingai paskelbė padaras, kuris paaiškėjo esąs visai ne padaras, o Džiugas.

- Oi, kaip nusigersim, kai grį… - pražuvėlio džiaugsmą pertraukė skaudus kelionių draugo smūgis į pakaušį. - Ei! Už ką?

- Džiugai, drauguži, daugiau niekada taip nedaryk, nes aš tave pats plikomis rankomis nudėsiu.

- Ė, gal nepersistenk?

- Kam? Kam gi tu lėkei paskui tą savo nuskurusį skudurą? - susijaudinęs klausinėjo Simonas.

- Čia ne skuduras, - atsakė Džiugas, nuo galvos nusitraukdamas kepurę ir pradėdamas ja mosuoti, - o mano senelio Leopoldo palikimas. Plius pažiūrėk, ką dar radau, nuskubėjęs paskui tą „skudurą“, - vaikinas atkišo auksinę taurę.

Džiugas iš arčiau apžiūrėjo indą. Taurė, gal kada ir buvusi auksinė, dabar buvo purvina ir truputį praradusi formą, tačiau vis dar daili. Kojelė buvo pagaminta taip, kad atrodytų kaip kolona, o pati taurė išdailinta senoviniais raižiniais, kurių forma kaip ir priminė vynuogių kekę, ši, kiek keliauninkas sugebėjo prisiminti, anksčiau buvo graikų vyno ir ekstazės dievo – Dioniso ženklas. Buvo nepanašu, kad iš tos taurės buvo kažkada gerta, tik akivaizdu, kad ji šiuose tuneliuose jau seniai. Simonas priėjo dar arčiau ir tik tada pastebėjo, kad saulės šviesą atspindėjo ne taurė, o į ją suberti brangakmeniai.

*

Dabar ta taurė dviejų keliauninkų buto centrinė puošmena, tačiau gražiųjų brangakmenių ten jau nebėra. Jie buvo parduoti Prancūzijos geologijos muziejui, o už juos gauti pinigai parėmė daugybę ekspedicijų į tolimiausius pasaulio kampelius. Toji taurė dabar jau ne vienintelė puošmena kukliame jaunuolių bute, dar daugiau čia nuotraukų iš visokiausių kelionių.

Taurė dabar apdaužyta dar labiau, nei tada, kai draugai rado ją sugriuvusiame tunelyje. Ji ne kartą buvo numesta nuo pjedestalo,  ant kurio  puikavosi. Užkliūdavo ji dažnai, bet nė vienas iš buto gyventojų nenorėjo kur nors ją nukišti. Ta taurė buvo pirmasis jų radinys iš ekspedicijos ir priminimas apie tai, nuo ko visos jų kelionės prasidėjo.

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/