Rašau ir tobulėju

Lukas Mackevičius

Kažkur miško glūdumoje atsiskyręs nuo civilizacijos stovėjo senas namas. Jis nebuvo nė kiek papuvęs ar aplūžęs. Tiktai dažai nuo medžio jau buvo nusilupę, o visa kita nuo jo pastatymo liko nepakitę. Žmonės šito namo niekada neužtikdavo. Net jeigu smalsuoliams ir pavykdavo jį rasti, tai nedelsiant nešdavo kudašių.

Netoli namo stūksojo vienišas bokštas. Jis visas buvo iš plieno. Kokia jo paskirtis, niekas negalėjo pasakyti. O ant apvalios bokšto viršūnės stūksojo tuščias gandralizdis. Gandrai šį lizdą paliko vos čia įsikūrę. Taip pat prie namo augo senas ir kiek papuvęs medis. Jo viršūnėje − tuščias inkilas. Jis kiek įskilęs ir rodės, jog vieną dieną šis inkilas tėkšis į žemę ir subyrės.

Jau kokius du metus joks paukštis į inkilą nebeatskrenda. Čia išvis nematyti jokių paukščių. Visiems čia apsilankiusiams smalsuoliams kyla vienintelis klausimas. Kodėl jokie paukščiai čia nesilanko ir inkilas su gandralizdžiu tušti? Deja, į šį klausimą jiems atsakyti nelengva. Pats namas atrodo negyvenamas. Bet ar tikrai taip yra? Namo vidus niekada nesikeičia. Pirmame aukšte stovi stalas ir keturios kėdės. Visos jos išsidėsčiusios skirtingose pusėse.

Užuolaidos, kurios visada užtrauktos, apiplyšusios ir purvinos. Kampe stovinti sofa visiškai sudraskyta. Būtų galima pamanyti, jog čia apsilankė kokie vilkai, kurie tą sofą išdraskė tikėdamiesi joje ką nors rasti. Seni ir girgždantys laiptai veda į antrą aukštą. Pačiame kampe ant sienos kaba subraižytas veidrodis. Kambaryje tik lova ir per visą sieną besidriekiantys didžiuliai paveikslai. Žiūrint į juos nebesinorėjo tame kambaryje būti ir tuo labiau jame miegoti. Šie  paveikslai neįprasti − šviečia tamsoje. Viename iš jų pavaizduota kažkokia būtybė, primenanti giltinę. Po gobtuvu slepiasi baisus veidas, o rankoje gerai pagaląstas dalgis. Šalia stovi žmogus be galvos. Trykšta kraujo fontanai, o pati galva guli ant žemės.

Bjaurus giltinės veidas atrodė pilnas džiaugsmo, o jos šypsena buvo dar šlykštesnė. Antrame paveiksle pavaizduotas lavonas. Jo rūbai apdraskyti ir kruvini, o akys tuščios, matosi tiktai akiduobės. Veidas visas subraižytas ir kruvinas. Visi, kurie pamatydavo šiuos paveikslus, regėdavo juos savo sapnuose. Tačiau lavonas su akiduobėm arba žmogus nukirsta galva tapdavo sapnuojančiųjų artimaisiais. Papasakoję, ką sapnavo, tuoj pat visi išsigąsdavo ir neidavo ten. Tačiau visada atsirasdavo tokių drąsuolių, kurie netikėdavo pasakojimais. Ir nepatikės, kol patys nenueis ir nepamatys. Tačiau jiems sugrįžus, juos taip pat aplankydavo tie patys košmarai.

Visi norėjo išsiaiškinti, kas tame name vyksta, bet retas kuris išdrįsdavo eiti. Tačiau vienas iš  drąsuolių grupelės prisiekė tame name praleisti ne vieną naktį. Jis apsirūpino maistu, ginklais ir patraukė į kelionę. Žinojęs tų paveikslų magiškąją galią, stengėsi į juos nežiūrėti, bet jie buvo per daug dideli, kad jų nepastebėtum. Vis dėlto užėjus nakčiai keliautojas atsigulė į lovą ir užmigo.

Tačiau kažkur apie vidurnaktį jį pažadino dundesys. Dundėjo visas namas ir atrodė, kad tuojau sugrius. Po gero pusvalandžio dundėjimas aprimo. Netrukus Aivaras pabudo išpiltas prakaito, ėmė trūkti oro. Nusprendė išeiti į lauką, bet išgirdo sunkius žingsnius ant laiptų. Nuolat žvangėjo grandinės. Atrodė, kad laiptais lipa kažkoks žmogus ir tempia grandines. Žmogelis susirietė ir užsiklojo antklode. Žingsniai vis artėjo. Pamažu atsidarė durys ir tarpduryje pasirodė šmėkla ir akimirksniu visame kambaryje pasidarė šalta. Pasigirdo klyksmas ir jis buvo toks stiprus, jog Aivarui suskaudo ausis. Šmėkla vis artėjo. Purtomas šalčio krito ant grindų. Prasidėjo traukuliai ir jis ėmė visur kasytis. Staiga  stojo tyla. Šmėkla dar kelias minutes paskraidžiojo aplink lavoną ir dingo.

Atokiame miško pakraštyje stovi dailus namas. Šalia inkilas, o jame čirška paukščiai ir su kiekviena diena jų vis daugiau. Ant tvirto plieninio bokšto susuktas gandralizdis. Čia visada gyveno keturi gandrai.  Name jauku ir švaru. Namo šeimininkas, taip pat kaip ir visi paukščiai, džiaugėsi kiekviena diena. Tačiau neveltui šis vyriškis gyveno atsiskyręs nuo žmonių. Mat naktį, užuot miegojęs, jis atrakindavo sunkias plieninio bokšto duris ir, nusileidęs laiptais, patekdavo į „požeminį pasaulį“. Grindys čia išgrįstos plytelėmis, visur pristatyta įvairiausių prietaisų, o atokiame sandėlyje mėtosi krūva įvairiausių išradimų. Nuo paprastų vazonėlių iki skraidymo aparatų. Norint viską apžiūrėti prireiktų tikrai ne vienos dienos. Būtent čia jis braižydavo įvairius brėžinius ir kurdavo savo keistuosius išradimus. Tai, kas jam pasisekdavo geriausiai, parduodavo. Žmonėms jis patiko. Kiekvienas išdėstydavo savo vargus ir išradėjas patardavo, kokį daiktą pirkti, kad tuos vargus pašalintų. Daugiausia žmonės pirkdavo vaistus nuo visokių ligų. Taigi jo verslas klestėjo.

Tačiau vieną dieną jis nusprendė sukurti kažką dar galingesnio. Į pagalbą pasitelkė magiją ir triukus, kurių kadaise išmokė jo senas pažįstamas. Jis buvo puikus magas, bet susirgo keista liga ir mirė. Po savaitės išradėjas suprato, kad vien magijos neužteks. Dar reikėjo įvairių knygų, kurias buvo uždrausta skaityti. Po truputį  jis ėmė kurti savo beprotišką išradimą. Norėjo sukurti ateities pranašavimo rutulį, kuriame žmonės galėtų pamatyti viską, ko jie trokšta. Tačiau jam bekuriant šį rutulį ir beskaitant uždraustąsias knygas, netikėtai užklupo kažkokia liga. Ji ėmė keistai jį veikti iš vidaus. Kad išradėjui kažkas negerai, pasitvirtino tada, kai jis pasmaugė kažkokį žmogų, kuris kaip tik ėjo pas jį konsultuotis. Žinia pasklido greitai ir kaimas prakeikė tame miške esantį namą ir jo šeimininką. Po kokių metų namo teritoriją kažkas apsėdo.

Inkilas ir gandralizdis buvo tušti ir niekur nesigirdėjo čiulbėjimo. Plieninio bokšto durys net naktimis būdavo užrakintos. Name visada dūždavo stiklai. Išradėjas draskė savo sofą ir viską, ką turėjo. Galiausiai ėmė draskyti save ir vieną dieną mirė. Neaišku nuo ko, bet jo kūnas buvo nusėtas žaizdomis. Tačiau net ir po jo mirties namas neliko vienas. Tame name vis dar klaidžioja išradėjo šmėkla ir naktį nužudo visus lankytojus. Jam prisiartinus aukos nebevaldo savęs. Visur ima niežtėti ir aukos miršta nuo savo  kūno sudraskymo.

Vieną dieną šalia namo atsirado nedidelis skelbimas, ant jo didelėmis raidėmis buvo iškeverzotas vienintelis žodis: PARDUODAMA.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/