Miglė Gerčaitė
Berniukas šlepsi lauku. Rudens vėjas taršo jo šviesius plaukus ir vis krenta į akis. Sunkūs tėvo batai nesilaiko ant dar mažų jo kojų. Rankomis jis talžo kelią užstojančias žoles vis labiau pykdamas. Iš toli net nematyti vaiko silueto, žolės jį visiškai paslepia. Virš berniuko galvos plyti tamsus dangus. Juo tingiai plaukia debesys, atnešantys lietų. Eidamas berniukas vis sustoja ir pasistiebęs bando ką nors įžvelgti, bet žolės jam įžūliai trukdo.
Vėjas pučia vis stipriau ir dangus piktai suriaumoja. Ant vaiko skruosto papteli šaltas lietaus lašas ir jis kiek pasiskubina, save įtikinėdamas, kad artėjanti audra jo visai negąsdina. Negailestingai mušamos žolės gulasi ant žemės, bet vos tik jų skriaudėjas jas perlipa, jos ir vėl kyla aukštyn.
Prie griaustinio dundėjimo, žolių šiurenimo ir berniuko žingsnių prisijungia dar vienas garsas – sodrus miško ošimas. Pasistiebęs berniukas išvysta dėmėtą baltą kamieną ir lengviau atsidūsta. Žengęs dar kelis žingsnius, jis jau žvelgia aukštyn į ant šakos kabantį mažutį namelį. Mėlyni dažai jau beveik nusilupę ir namelis atrodo apleistas. Gal todėl jame nebesilanko paukšteliai ir inkilas toks vienišas. Ne tokie jie ir skirtingi – berniukas ir inkilas. Jo net ir akys mėlynos, kaip inkilėlio sienos, ir tuščios, kaip inkilėlio vidus.
Pasisukęs vaikas eina toliau, kol prieina rudą trobelę. Kažkada, seniai seniai, čia buvo pirtis, bet kaip ji atrodo, berniukas nežino, nes niekada nedrįso užeiti vidun. Jam atrodė, kad vos tik jis spės įeiti pro duris, pirties stogas neatlaikys ir jį užgrius. Kai čia buvo atėjęs su sesute, ir ji norėjo pamatyti, kas trobelėje gyvena, jai pripasakojo istorijų apie raganas, kurios slepiasi laukuose stovinčiuose nameliuose ir valgo užklydusius žmones. Jo sesutė ne juokais išsigando ir berniukas turėjo jai prižadėti, kad jiedu niekad neužeis į tą raganų buveinę. O kad raganos nepyktų ir neišeitų ieškoti mažų vaikų, mergaitė ant durų slenksčio palikdavo gėlių. Bet dabar slenkstis tuščias.
Vėjyje siūbuoja prie trobelės prikabinta lesyklėlė. Ją vieną dieną, kol raganos miegojo, pritvirtino tėtis. Vaikas pasistiebia ir iškelia ranką, bet lesyklėlė dar toli. Vienas jos niekaip nepasiektų. Bet ir nesvarbu, nes vis tiek neatsinešė nieko, ką galėtų ten įdėti.
Audra įsismarkauja. Griaudėja taip stipriai, kad vaikas net turi užsidengti ausis. Reikia pasislėpti nuo lietaus, o namai taip toli. Berniukas žvilgteli į trobelės duris, kurios, atrodo, neužrakintos. Jis galėtų ten palaukti, kol audra praeis, ir grįžti namo sausas. Jis jau tiesia ranką į duris, kai prisimena, kad į trobelę užeiti negalima.
Vaikas klupdamas skinasi kelią per žoles. Su kiekvienu žaibo blyksniu ir perkūno trenksmu jam darosi vis baisiau. Jis ir pats nebežino, ar jo veidu teka lietus ar ašaros. O ir namų niekaip nematyti.
Berniukas stovi šiltame prieangyje ir kūkčioja. Prisliūkinęs rainas katinas sumiaukia ir nepatenkintas grįžta iš kur atėjęs. Jam nepatinka drėgmė. Priėjusi mama apgobia vaiką rankšluosčiu, o tėvas jam grūmoja pirštu. Kvailai padarė, kad grįžo per tokį šaltą lietų. Juk galėjo prisiglausti trobelėje ir palaukti, kol audra baigsis. Jį sodina prie židinio ir liepia trinti rankas. Mama zuja aplink. Vis prieina pažiūrėti, ar jau sušilo, ir vėl bėga į virtuvę. Radusi laisvą minutę, švelniai paklausia berniuko, kodėl gi jis neužėjo į trobelę. Jis atsako: „Nes pažadėjau.“ Ir to užtenka.
Po metų jis ir vėl ten. Žygiuoja lauku, apsiavęs batus, kurie jau nebe tokie sunkūs. Aukštosios žolės, atrodo, sumenko, taip nebeerzina. Net ir debesys, baltai nuspalvinti, leidžia pasirodyti saulei. Berniukas prieina beržą ir, išgirdęs tylų bruzdesį bei čiulbavimą, linkteli šviesiai mėlynam inkilui.
Patraukia toliau. Išvydęs iškrypusią trobelę, prisimerkia ir gerai įsižiūrėjęs duria pirštu į mažą lesyklėlę. Priėjęs prie jos, ištiesia ranką ir pasistebia. Pirštų galiukai vos perbraukia medinį lesyklėlės dugną. Vaikas kiek tolėliau, ant žemės, padeda rankoje neštas gėles, ir įsibegėjęs šoka aukštyn. Tarp žolių prikrinta bent sauja įvairių grūdelių ir berniukas apsižiūri, ar tik niekas nepamatė jo šuolio. Sakys, kad lesyklėlę pasiekia pasistiebęs.
Nuo žemės surinkęs gėles, sustoja priešais įėjimą į rudąją trobelę. Įkvepia. Atplėšia duris ir tuoj pat slepiasi nuo didžiulio dulkių kamuolio. Kiek palaukęs, pažvelgia vidun. Trobelėje tamsoka, nes saulė šviečia tik pro vieną mažutį langelį. Nematyti jokių baldų: nei kėdžių, nei stalų, net spintutės ar sulūžusios lentynos. Bet svarbiausia tai, kad nematyti raganų. Turbūt todėl, kad jos čia ir nebuvo užsukusios. Peržengęs durų slenkstį, vaikas pritupia kambarėlio vidury. Gražiai sudeda gėles ir atsistoja. Šios skirtos ne raganoms, o sesutei, kad nepyktų dėl pripasakotų istorijų ir to trupinėlio melo.
Išeidamas duris palieka atdaras. Ir į vidų skverbiasi šviesa.
/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/
.jpg)
