Irena Litvinaitė-Avyžienė
Kultūros žurnalistė.
Henriko Kurausko kambaryje, jo atminimą atsidavusiai saugojančios jo žmonos Elenos namuose, tebekaba penkiasdešimtmečio proga Lietuvos nacionalinio dramos teatro kolegų jam skirtas sveikinimo adresas: „Geriausiam visų laikų Lietuvos artistui Henrikui Kurauskui. Dabar ir visados". Man jis irgi buvo visų geriausias ir mano atmintyje toks išliko.
Nuo tų pokario laikų, kai Kaune mes, paauglės, su visa klase eidavome į teatrą, buvome įsimylėjusios romantiškąjį Ferdinandą, ne kartą žiūrėjome Frydricho Šilerio „Klastos ir meilės" spektaklį, kuriame jis vaidino kartu su žavia, talentinga aktore Irena Garasimavičiūte - Luiza. Apkerėtos būdavome judviejų „šitokios meilės".s cenoje ir gyvenime.
Beje, gerokai vėliau, jau Vilniuje, Akademiniame dramos teatre, Kurauskas vaidino čekų dramaturgo Pavelo Kohauto pjesėje „Šitokia meilė", didelio žiūrovų pasisekimo sulaukusio režisieriaus Vytauto Čibiro pastatytame spektaklyje.
Su Henriko jauniausia seserimi Irena, kuri mokėsi aukštesnėje klasėje negu aš, kartu dalyvavome mokyklos dramos būrelyje, vadovaujamame mokytojos Stasės Jagminienės-Ramanauskienės. Ji mane, kaip ir kiti moksladraugiai, vadindavo Gerda, kadangi mokykliniame spektaklyje „Sniego karalienė" vaidinau Gerdą. Šeimoje dar buvo brolis Leonas, Henrikas - vyriausias. Jis tiesiogine prasme vaikystėje augo Kauno dramos teatre, nes jo tėvai dirbo užkulisiuose - tėvas kūriku, mama siuvykloje. Šeima gyveno Šančiuose, vienoje iš smėlėtų Kranto gatvelių, kurių buvo apie dvidešimt. (Klausdavo: „kuriame Krante gyveni?", kone Niujorko aveniu, visos numeruotos.) Netoliese gyveno ir mano dėdės Stasio šeima.
Vaikai labai didžiavosi, kad jų nagingoji mama Veronika Kurauskienė rankomis išsiuvinėjo rūtos šakelę ant pirmosios Kauno valstybės teatro uždangos, kuri tapo tradicine Operos teatro emblema.
Nuo pat vaikystės Henrikas pajuto trauką teatrui, dar penkiametis suvaidino vienos frazės „As kalalius" vaidmenuką Sofijos Čiurlionienės pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių". Kaip jis sakydavo, „esu scenoje nuo kūdikystės", nes režisieriai teatre matydami šmirinėjantį vaiką prašydavo jo tėvų leisti atlikti vaikų vaidmenukus.
Bet pirmiausia Kaune Henrikas išgarsėjo kaip futbolininkas. Valstybės teatro kieme, Miesto sode priešais teatrą spardydavo kamuolį.
„Mūsų rungtynes, - kaip mėgdavo prisiminti Henrikas, - kokie žiūrovai pertraukų tarp repeticijų metu stebėdavo - Kipras Petrauskas, Borisas Dauguvietis, Petras Kubertavičius!.."
K aip judrus, greitos reakcijos, taiklus centro puolėjas Henrikas Kurauskas žaidė Lietuvos jaunių futbolo rinktinėje ir dvejus metus iš eilės (1946 ir 1947) lietuvaičiai tapo Sovietų sąjungos jaunių futbolo čempionais! Henrikas vis didžiuodamasis prisimindavo, kaip jie rezultatu 4:0 įveikė Maskvos komandą. Žaidė ir Lietuvos futbolo rinktinėje, tada „Spartaku" vadintoje, buvo Lietuvos futbolo čempionas. Visam gyvenimui, nors jau nebežaidė, o tapo garsiu aktoriumi, jo geriausiais draugais išliko futbolininkai, buvę komandos draugai. O pats tapo entuziastingu futbolo rungtynių žiūrovu, aistringai reaguodavo, replikuodavo, komentuodavo.
Per visas spektaklių, kuriuose vaidindavo Henrikas, premjeras Stasys Paberžis, P. Liutkevičius, Vytautas Latoža su savo simpatiškomis žmonomis būdavo žiūrovų tarpe. . Paberžio sūnus Gediminas ir V. Latožos sūnus Kęstutis irgi tapo garsiais futbolininkais ir treneriais.
Atšvęsti premjeros visi sugužėdavo į nedidelį dviejų kambarių butelį Vilniuje, į kurį Henrikas net trumpam buvo priglaudęs jaunavedžius aktorių Arną Roseną su medike Lina Pinigyte, pirmame aukšte kino teatro „Planeta" (dabar „Skalvija") kieme. Kokie smagūs, kupini linksmų prisiminimų nuotrupų, šmaikščių komentarų būdavo tie pasisėdėjimai pas Eleną ir Henriką Kurauskus!
„Už sienos" - vieno kambario bute gyveno kompozitorius Benjaminas Gorbulskis. Kambario sienos buvo įspūdingai dailininko Laimio Ločerio ištapytos, o virtuvėje, panaikinęs jos įrangą, juodai išdažytomis sienomis ir lubomis ir tik „pripėduotomis" šuns baltomis pėdutėmis G edimino (tuomet vadinosi Lenino) prospekte esančioje „Neringos" kavinėje. Tame bute Gorbulskis gyveno iki 1965 metų, kol nepersikraustė į Žvėryne pastatytą „Kompozitorių miestelį" Birutės gatvėje. Benjaminas pasikviesdavo mus pasiklausyti naujos jo sukurtos, tada vadinamos, estradinės dainos. Paskambindavo pianinu ir pats prikimusiu balsu padainuodavo. Gorbulskis buvo labai talentingas lengvosios muzikos kūrėjas, parašęs ir kelias operetes, nemažai instrumentinių kūrinių, operą „Frank ruk". Man atrodydavo, kad jis visas persmelktas muzikos garsų, tarytum savaime, lengvai liedavosi jo naujos melodijos, rodės, čia pat gimsta jo dainos- lyriškos, melodingos, daugiausia profesionalių, puikių poetų Vytauto Bložės, Violetos Palčinskaitės, Jono Strielkūno, Alfonso Bukonto eilėmis, atliekamos populiarių dainininkų Virgilijaus Noreikos, Nijolės Tallat-Kelpšaitės, Janinos Miščiukaitės, Alekso Lemano, Onos Valiukevičiūtės, Violetos Rakauskaitės ir kitų. Gorbulskio dainos tada skambėdavo visur - ir koncertuose, ir per radiją. Kažkodėl, o gaila, šiuolaikinio radijo labai retai transliuojamos.
Ne mažiau tuomečiame Vilniaus gyvenime buvo
populiarus ir pats jų autorius - nuolatinis „Neringos" kavinės lankytojas, „Profesorių staliuko" etatinis kompanionas, labai spalvinga, įdomi asmenybė. Linksmas, geraširdiškas, sąmojus ir anekdotus dosniai žarstantis žmogus. Ir koks tapo „lyriškas", kai vedė ir susilaukė dukros Karinos - nešiodavosi dukrelės nuotraukas ir susitikus visad didžiuodamasis parodydavo bei su meile ką nors apie jos vaikiškus nutikimus papasakodavo. Be galo mylėjo dukrelę ir džiaugėsi ja.
Teatro trauka nugalėjo futbolą. Tėvų raginamas įgyti praktišką profesiją, kurį laiką pasimokęs amatų mokykloje (beje, joje mokėsi ir kita legenda iš Šančių - boksininkas Algirdas Šocikas), septyniolikmetis Kurauskas įstojo į Kauno dramos teatro studiją. u didžia pagarba jis prisimindavo savo mokytoją aktorių Stasį Petraitį, jo žodžiais, didelės vidinės kultūros artistą. Henrikas, kaip prisimenu, visą savo aktorinį gyvenimą laikėsi Mokytojo įdiegtos disciplinos. Prieš kelias valandas iki spektaklio ateidavo į teatrą - grimuotis, nueidavo į sceną, kad ją „prisijaukintų", kai ji dar tamsi, neapšviesta, dar tuščia žiūrovų salė, kad pajustų nuotaiką, susikurtų dvasinę būseną.
Pasakodamas apie studijų metus, su dėkingumu prisimindavo to meto teatro literatūrinės dalies vedėją, nuostabų poetą Antaną Miškinį, švarinusį nuo Šančių žargono jo kalbą, padariusį prasmingą poveikį jo asmenybės brandai. Henrikas labai artistiškai, su jam būdingu geraširdišku humoru parodijuodavo poeto aukštaitišką kalbėseną. Skaudu jam būdavo kalbėti apie tą sukrėtimą, kurį patyrė, kai 1948 metais poetas buvo ištremtas į Sibiro lagerius.
Iš prigimties labai talentingas, apsigimęs aktoriumi, aštraus proto, nebanalaus humoro, intuityvus, emocingas Henrikas Kurauskas iškart tapo primu, vaidino pagrindinius romantiškų herojų vaidmenis. Jo vaidybai, kad ir kokį vaidmenį kurtų, buvo svetimas buitiškumas.
Kurauskui aktorystė buvo ne profesija, o pašaukimas. 1954 metais buvo pakviestas į Vilniaus akademinį dramos teatrą, kurio scenoje 1958 metais labai įtaigiai suvaidino tragiško likimo poetą Julių Janonį J. Būtėno ir A. Kernagio pjesėje „Pamilau dangaus žydrumą" bei buvo apdovanotas Respublikine premija.
Tais pačiais metais dar tik žengiančioje pirmuosius savarankiškus žingsnius kino mene Lietuvos kino studijoje buvo pradėtas statyti meninis filmas „Julius Janonis" ir pagrindiniam vaidmeniui buvo pakviestas Henrikas Kurauskas. Filmo režisieriai buvo ką tik Maskvos kinematografijos institutą baigęs režisierius, labai taktiškas žmogus Vytautas Dabašinskas, vėliau perėjęs į televiziją, ten kūręs dokumentinius, muzikinius filmus, ir puikus dramos aktorius Balys Bratkauskas, kuris sėkmingai pasuko į kino ir televizijos režisūrą, 1973 metais sukūręs kultinį televizijos filmą „Tadas Blinda" su aktoriumi Vytautu Tomkumi, kuris mano kartos atmintyje išliko visų pirma kaip Blinda. Borisas Šreiberis, operatorius - iš Leningrado „Lenfilmo" kino studijos Eduardas Rozovskis. Nors tebuvau žurnalistikos studentė, bet man pavyko, kad prisidurčiau prie stipendijos, įsidarbinti šio filmo režisieriaus padėjėja, susitarti su palankiu studentams Istorijos-filologijos fakulteto prodekanu V. Frolovu ir gauti jo leidimą laikinai nelankyti paskaitų, kol kelis mėnesius natūros filmavimo darbai vyks Leningrade. Julius Janonis į mano sąmonę atėjo, kai vaikų darželyje, pastatyta ant kėdutės, prie eglutės Kalėdų seneliui deklamavau eilėraštį apie žiemą: „Kur pažvelgsi, visa balta. /Gal ir saulei
kartais šalta? / Ot, kad ji atbėgtų čia, / kailiniais apgaubčiau ją." Vėliau - mokykloje ir universitete Janonis, įspraustas į ideologinius rėmus kaip pirmasis proletarinis poetas, toks revoliucinis tribūnas, nutylint jo gamtos, meilės lyriką, man buvo neįdomus ir svetimas.
Filmo epizodiniuose vaidmenyse filmavosi patyrę, žinomi scenos meistrai: režisierius Romualdas Juknevičius (caro ochrankos pulkininkas), aktoriai Stepas Jukna (gimnazijos kapelionas), operos solistas Juozas Mažeika (advokatas, Mildos tėvas), aktoriai Alfas Radzevičius, Kazimiera Kymantaitė, Napoleonas Nakas. Įžymybės. Iki tol tik iš žiūrovų salės man matyti. Ir tik iš tėvų pasakojimų girdėtas tarpukariu Kauno radiofone dainavęs šmaikščius satyrinius, folklorinius kupletus, nevengdamas pašiepti net prezidento Antano Smetonos ir jo žmonos, legendinis Pupų Dėdė (Petras Biržys), filme vaidinęs epizodinį „užgrūdintą" proletarą. Tai jo per radiją paleista garsi frazė „Vilnius mūsų, o mes rusų" sklandė po Lietuvą. Petras Biržys pasakojo, kad jis Pirmojo pasaulinio karo metais evakuacijoje Rusijoje irgi mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje, pažinojo Julių Janonį. Mildos, Janonio mylimosios, vaidmenį atliko ne profesionali aktorė, o medicinos seselė, angeliško grožio ir angeliško gerumo, kaip ją tiksliai apibūdino aktorius ir rašytojas Pranas Treinys, Elena Jackutė. Ją Lena vadindavome.
Režisieriaus asistentė Paulina Žukauskienė, poeto Albino Žukausko žmona, pamačiusi Klaipėdos gatvėje šviesiaplaukę gražuolę, pakvietė ją į kino bandymus. Dramatiška, nelaiminga meilė ekrane išaugo į didelę meilę gyvenime, ją „apvainikavo" sūnelio gimimas, kurį pavadino Juliumi.
Julius Kurauskas baigė Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje klasikinės gitaros studijas bei pats dėsto šią specialybę. Jauniausia dukra Jurga pasekė tėvo pėdomis ir tapo aktore. Man labai mielas jos sukurtas lenkaitės Helios poetiškas vaidmuo Lietuvos TV dviejų serijų filme „Chameleono spalvos" pagal Jono Avyžiaus romaną, kuris ir knygoje man yra pats simpatiškiausias.
Justės, Janonio bendražygės, ištikimai, bet be atsako jį mylinčios, vaidmenį filme atliko nuostabi Kauno dramos teatro aktorė Gražina Balandytė. Man teko Leningrade viešbutyje viename kambaryje su ja gyventi. Gražina dažnai išvykdavo į auną „atvaidinti" spektakliuose. Buvo labai draugiška, linksma. Kai aš vaikštinėdama pažliugusiomis, nevalytomis gatvėmis lietingame, drėgname Leningrade persišaldžiau ir pasigavau stiprų ūminį bronchitą, Gražina mane rūpestingai slaugė, vėlai vakare, grįžusi iš filmavimų, susirasdavo viešbutyje kur išvirinti atsivežtus švirkštus (iš profesijos buvo medicinos seselė, nebaigusi jokių teatrinių studijų, bet turėjo didelį aktorės talentą) ir leisdavo gydytojo man paskirtą peniciliną. (Tada tik šis antibiotikas buvo naudojamas, tokio plataus spektro antibiotikų, kaip yra dabar, nebuvo.)
„Maskvietiškame" viešbutyje (Moskovskaja gostinica) Nevos prospekte buvo apgyvendinta visa filmo „Julius Janonis" kūrybinė grupė.
1959 metų vasario 10-ąją smagiai visi atšventėme Henriko Kurausko trisdešimtmetį. Nuostabiai deklamavo savo mėgstamo jį jaudinančio tragiško likimo poeto, subtilaus ir gilaus lyriko Sergejaus Jesenino, šiame mieste 1925 m. gruodžio 28 d. netoliese Šv. Isakijaus soboro esančiame „Angletero" viešbutyje nusižudžiusio, dieną prieš mirtį parašytą eilėraštį „Do svidanja, drug moj, do svidanja..." („udie, mano drauge, sudie..."). Poetui buvo trisdešimt, kaip ir Henrikui. Įtaigiai deklamavo jam įstrigusius, jo maksimalistinei natūrai artimus, labai žmogiškus, kunkuliuojančių jausmų Jesenino posmus, išverstus lietuviškai: „Jei gyvent - tai džiaugtis iš tikrųjų, / jei mylėt - tai iš visų jėgų..." Taip pat Juliaus Janonio intymius, lyriškus eilėraščius „Tegu sidabruoja šaltoji rasa, / Vis viena nubėgsiu pas jį, nors basa..." Tebegirdžiu Henriko nepakartojamą balso tembrą, akių žvilgesį, kai mes nuščiuvę klausėmės jo deklamuojamų Janonio eilių:
Virš snieguotų kalnų, virš aukštų debesių
Man vilioja mėlynė dangaus...
Tenai saulės šalis ir šviesa spindulių,
Tenai mano dvasia atsigaus.
Amžiais tviska - spindi mėlynė dangaus...
Ten saulėta erdve tarp vėsių spindulių
Mano liūdna dvasia atsigaus,
Tik aukštyn, tik aukštyn virš kalnų, virš kalnų.
Virš aukštų debesių į mėlynę erdvės dausų,
Ten kvėpuosiu laisviau, ten svajosiu kilniau,
Tik greičiau, vis aukščiau ir aukščiau!
Ir kylu mintyje ant svajonės sparnų...
Kurauskas, giliai pažinęs dramatiško likimo talentingo jaunuolio esybę, viską, ką rado, išstudijavęs apie jį, atmintinai mokėjo daugybę poeto jautrių, lyriškų eilėraščių, man padėjo naujomis akimis pažvelgti į Julių Janonį. Henrikas skundėsi, kad jis, trisdešimtmetis, jaučiasi per senas dvidešimtmečio poeto vaidmeniui. Bet jo įgimtas talentas, jaunatviška siela, karšta širdis padėjo įsijausti į tragiško likimo, romantiško idealisto, jautraus nuskriaustiesiems jaunuolio vidų. Nors ir spraudžiamas į ugningo revoliucionieriaus chrestomatinius rėmus, gana schematiškame filme Kurausko Julius Janonis - nuoširdus ir gyvas, nors, reikia pripažinti, kad aktoriui nepavyko kai kuriuose epizoduose išvengti teatrališkumo.
Atsimenu, koks susitelkęs jis būdavo filmavimo aikštelėje. Koks reiklus tekstui, jeigu jam dirbtinai, nenatūraliai skambėdavo kokia nors frazė. Scenarijaus autorius dailininkas Jonas Mackonis dažnai atvykdavo iš Vilniaus į filmavimus ir drauge su filmo režisieriais bei aktoriumi čia pat koreguodavo, redaguodavo tekstą.
Henrikas buvo labai smalsus, stengėsi plėsti savo žinių akiratį. Per filmavimo pertrauką, priėjęs prie manęs, įsigilinusios į kokį nors vadovėlį, juk grįžus man reikės universitete už praleistas įskaitas atsiskaityti, domėdavosi, ko būsimi žurnalistai mokomi. Laisvadieniais visada eidavau į netoliese Nevos krantinės stūksančius ištaigingus,
monumentalius architekto Rastrelio barokinius Žiemos rūmus, pažįstamus iš sovietinių filmų apie jų barbarišką šturmą, bolševikų įvykdytą nuožmų perversmą, Spalio revoliuciją, į šią nuo Petro Pirmojo laikų buvusią Rusijos imperatorių oficialiąją rezidenciją ir joje įkurtą vieną seniausių bei turtingiausių kultūros ir meno muziejų pasaulyje - Ermitažą. Kiekvieną apsilankymą skirdavau nuodugniai apžiūrėti kurį nors vieną meno istorijos periodą, išstudijuoti vieną dailės stilių, idant neapsvaigtų galva nuo meno gausos, neištiktų „Stendalio sindromas".
Taip per kelis „Juliaus Janonio" filmavimo mėnesius po kelis kartus išnaršiau įspūdingus Ermitažo lobius - antiką, senovės graikų keramiką, romėnų skulptūrą, italų renesansą, ispanų, vokiečių, olandų, britų, prancūzų, rusų dailės kolekcijas, ilgiausiai užsibūdama romantizmo, impresionizmo ir postimpresionizmo salėse. Net
salės budėtojos, inteligentiškos, viena į kitą visuose muziejuose panašios leningradietės senutės, mane, „devočku s Pribaltiki" (mergaitę iš Pabaltijo), atpažindavo. Kai užsimerkiu, dar ir dabar regiu Klodo Monė, Ogiusto Renuaro, Polio Sezano, Gogeno, van Gogo paveikslus, kuris kur pakabintas, Bet jaunystė imli. Kartą mano mylimų prancūzų impresionistų salėje gėrėdamasi jų šedevrais išgirdau pažįstamus žingsnius. Kurauskas. Pasirodo, jis irgi, kada tik turi laiko, ateina į Ermitažą.
Tuo metu sovietinio teatro pasaulyje žibėjo režisieriaus Georgijaus Tovstonogovo, tuometinio Leningrado Maksimo Gorkio vardo didžiojo dramos teatro meno vadovo, žvaigždė. Dabar šis Sankt Peterburgo didysis dramos teatras vadinasi jo vardu. Leningrado inteligentija veržėsi į jo spektaklius, buvo beveik neįmanoma pakliūti, jau nuo metro stotelės klausinėdavo „atliekamo bilieto". Mums kino grupės administratoriaus apsukrumo dėka pavyko gauti bilietus. Man teko laimė pakliūti tik į vieną . Tovstonogovo spektaklį - „Idiotą" pagal F. Dostojevskio romaną su neužmirštamą įspūdį palikusiu aktoriumi Inokentijumi Smoktunovskiu kunigaikščio Myškino, tikėjusio, kad „grožis išgelbės pasaulį", vaidmenyje. Kine šio intelektualaus, subtilaus aktoriaus sukurti vaidmenys, net Hamletas garsiajame režisieriaus . Kozincevo filme, nufilmuotame mūsų talentingojo operatoriaus Jono Griciaus, man buvo blankesni už tą teatre matytą tragiškąjį kunigaikštį Myškiną.
Visa filmo grupė nuvykome į netoliese Leningrado esantį Puškiną, taip pervadintą Carskoje Selo, aplankėme ten palaidoto poeto Juliaus Janonio kapą, nusifotografavome prie jo. Gerai prisimenu dieną, kai ant tilto „Ochtinskij most" buvo filmuojama finalinė filmo scena - Janonio savižudybė. Filmo paskutiniuose kadruose - Janonis, vilkintis gimnazistiška uniforma, ant pečių užsimetęs milinę, stovi ant tilto, bilda traukinio ratai ir žemo, pilko pilkų dūmų aptraukto dangaus fone skamba testamentinės eilės: „Ave vita, moriturus te salutat!" (Sveikas, gyvenime, einantis mirti tave sveikina!) uvo nufilmuota keletas dublių, o Henrikas vis buvo nepatenkintas, kankinosi, vis ieškojo įtikinamų balso moduliacijų, tikslios intonacijos, kad išvengtų pakilios deklamacijos, įtikinamai perteiktų stiprios valios, kilnaus, protingo, jautraus jauno poeto tragišką, sąmoningą ryžtą. Jį labai jaudino archyve matytas šio eilėraščio, poeto sukurto dvi dienas prieš mirtį, rankraštis, jo paties išbraukymai, taisymai ir net šalia užrašyta data - Petrapilis, 1917.V.1., jo nurodyta - 12 valanda.
Po filmavimo, man jau baigus universitetą ir dirbant redakcijoje, bendravimas su Lena ir Henriku nenutrūko. Po „Juliaus Janonio" jo laukė Vilniaus akademinio dramos teatro scenoje režisieriaus Juozo Rudzinsko jam patikėtas Hamleto vaidmuo V. Šekspyro tragedijoje. Temperamentinga, subtili, ironiška Kurausko individualybė geriausiai tinka šiam sudėtingam tragiškam vaidmeniui. Kurdamas personažą Henrikas turėdavo žinoti viską apie jį, jo aplinką, gyventą laikmetį. ūdavo visas paniręs į vaidmenį, kankindavosi draskomas svarstymų, abejonių, mėgdavo įtraukti į disputą. Bet, man rodos, jam rūpėjo ne tiek mano nuomonę išgirsti, kiek save pasitikrinti, į save įsiklausyti. Kaip yra prisipažinęs, kurdamas kiekvieną vaidmenį, stengdavosi herojaus mintis paversti savomis.
Ne vieną ir ne du kartus mačiau jo Hamletą. Sakydavo, ateik pažiūrėti, dabar jau kitaip dirbu (nevartodavo žodžio „vaidinu"), nes vaidmens kūrimas, anot jo, - tai nuolatinė improvizacija. Reiklus, visad iki galo nepatenkintas savimi, nenustodavo ieškoti naujų vaidmens spalvų, niuansų, balso intonacijų, ne išoriškai, o vidujai perteikti Hamleto giluminę dvasinę būseną. Ir garsųjį monologą „Būti ar nebūti", kiek kartų girdėjau, vis kitaip išsakydavo - nebe karštai mums, žiūrovams, kaip premjeroje, o lėtai, ramiu, mąsliu balsu, tarsi tik sau, lyg kalbėtųsi su savimi. Visad vaidindavo labai įkvėptai, rodos, girdėdavai scenoje jo plakančią skaudančią širdį, pulsuojančią mintį, ir tai pakerėdavo žiūrovus.
Tada teatro kritikai buvo įpratę aktorius skirstyti į mąstančius ir „jaučiančius", intuicijos, emocijos aktorius. Man toji priešprieša atrodė nonsensas - dirbtinė, išgalvota. Talentingas aktorius, o toks buvo Henrikas Kurauskas, - minties ir jausmo lydinys. Jam buvo pavaldūs visi vaidmenys - tiek lyriniai ir dramatiški, tiek komiški ir charakteriniai. Vienas ryškiausių jo ilgoje teatrinių portretų galerijoje, man palikęs neišdildomą įspūdį, - Foma Opiskinas režisieriaus Henriko Vancevičiaus 1971 metais pastatytame F. Dostojevskio „Stepančikovo dvaro ir jo gyventojų" spektaklyje. Jo Foma - įžūlus tamsuolis, veidmainis, klastingas manipuliatorius žmonėmis, sarkastiškai, su pasimėgavimu talentingai aktoriaus įkūnytas pilnakraujis personažas. Pamenu, kokio didžiulio išrankių maskviečių žiūrovų pasisekimo sulaukė parodyti du „Stepančikovo dvaro" spektakliai Akademinio dramos teatro gastrolių 1976 metais Maskvoje metu. Į šį personažą, jo paties prisipažinimu, aktorius sudėjo visą savo nepakantumą obskurantizmui, neapykantą tvyrančiam melui ir demagogijai.
Viename mano išprašytame interviu, nes nemėgo jų dalinti, deklaruoti savo minčių, Henrikas priminė jam įstrigusius režisieriaus Romualdo Juknevičiaus žodžius, kad „menas žavus dar tuo, kad kiekvienoje kūrybinėje pakopoje jautiesi esąs mokiniu, o jaustis mokiniu, vadinasi, jaustis jaunam užsidegimu, visuomet pasiryžusiam ieškoti, veržtis, siekiant atskleisti scenoje žmogaus sielos gyvenimą". Tada Kurauskas sakė, kad „tokia jau aktoriaus dalia - kiekvienas vaidmuo atplėšia gabalėlį ir tavo širdies, o tuo pačiu prisodrina tavąją kito žmogaus mintimis ir jausmais". Jis prisipažino, kad kaip aktorius ypač būna laimingas tada, kai susitinka scenoje su sudėtingomis, prieštaringomis asmenybėmis, tokiomis kaip iš viduramžių glūdumos atėjęs maištingasis Hamletas, krištolinio tyrumo Julius Janonis, klastingas ir grobuoniškas Foma Opiskinas. Kurauskas tame interviu akcentavo, kad, jo nuomone, „aktoriaus išmintis slypi ne tik tame, kaip įgyti meistriškumą, o kaip išsaugoti savo sielą kūrybiniam ilgaamžiškumui mene".
Magiška, slėpininga meno galia. Neužmirštamo įspūdžio pakerėtas, žiūrovas kartais aktoriaus asmenybę sulydo su jo įkūnytu personažu. Henrikas Kurauskas man susitapatindavo su Hamletu, tragišku, nesuprastu, liūdesio ir sielvarto persmelktu, kovojančiu prieš melą ir veidmainystę, ginančiu gėrio ir teisybės idealus. Negalėjo Henrikas su tuo susitaikyti ir skaudžiai išgyveno kartu su Nepriklausomybe, kurios visa savo karšta širdimi laukė, atėjusią „teatro reformą". Jam buvo nepriimtina nauja teatro samprata, jo žodžiais, „reginio teatras". Sakydavo, kad naujos kartos režisieriams terūpi tik vizualinė spektaklio išraiška. Ilgėjosi „senojo", psichologinio teatro, kai „per žmogų, jo skausmą einama į išraiškos formą, o ne atvirkščiai". Jam stigo teatro etikos. urauskas, būdamas laisvos dvasios impulsyvi asmenybė, sukilo, protestavo, rašė vildamasis, kad jo mintys bus išgirstos, į jas įsiklausyta.
Kai iš Vilniaus akademinio dramos teatro buvo atleista trisdešimt aktorių, o ir jam nebeskirdavo naujų vaidmenų, kai dauguma senųjų spektaklių, kuriuose jis vaidino, nebebuvo rodomi ir jam paliko tik pusę etato, Henrikas 1991 metų vasarį parašė teatro vadovybei pareiškimą, kad pusės etato krūviu nesutinka dirbti „ir, nematydamas perspektyvos kūrybiniam darbui, išeinu".
1993 m. gruodžio 20 d. aktorių Henriką Kurauską ištiko infarktas - plyšo jo jautri, maištinga širdis.
Kilni širdis palūžo -
Labanaktis, gerasis mano Prince!
Miegok ramiai, ir chorai angelų
Tegu tave liūliuoja amžinai!
V. Šekspyras „Hamletas"
Tokia epitafija - Horacijaus žodžiai jo atsidavusios žmonos Elenutės sumanymu iškalti Vilniaus Antakalnio Menininkų kalnelyje Lietuvos liaudies artisto Henriko urausko antkapyje.
Komentarai (2)