2021 m. rugsejo 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Dainuoti muzikos pamokoje − bausmė

2021-04-06
 
Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Liepa Rimkutė

 

Aš labai bijau ir labai nemėgstu vorų ir fejerverkų. Tačiau jokiu atveju nepuolu tų žmonių, kuriems šie dalykai patinka, jie jais džiaugiasi. Neseniai gatvėje šnekučiavausi su sena moterimi, kuriai buvo galbūt apie 80 metų. Ji papasakojo, jog kirpykla, į kurią moteris bandė patekti, atsisakė ją kirpti. Moteris pasakė, jog tai tikriausiai dėl jos amžiaus. Be to, nors moteris gyvena Lietuvoje ir šneka lietuviškai, užaugusi ji užsienyje.

 

Ši problema – diskriminacija ir neapykanta yra aktuali iki šiol. Kadangi tikrai nesigilinau į šią temą, nusprendžiau pakalbinti tą, kuris šios srities analizavimui skiria daug laiko – Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininką, sociologą, dėstytoją Liutaurą Labanauską

 

Kas jus paskatino susidomėti būtent šia sritimi − neapykanta tarp skirtingų visuomenės grupių?

Turbūt reikėtų patikslinti klausimą ir kalbėti ne apie neapykantą tarp skirtingų grupių, bet neapykantos kalbą ir neapykanta motyvuotas nusikalstamas veikas. O šiaip man visada buvo įdomios pažeidžiamų grupių, migrantų, socialinės sanglaudos, diskriminacijos ir žmogaus teisių temos. Nuo 2006 metų teko prisidėti prie ES 6-osios Bendrosios programos projekto "Mokymosi visą gyvenimą visuomenės link" (LLL2010) tyrimo, kurio metu teko vertinti pažeidžiamų asmenų (pvz., su negalia ar atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose, migrantų, vienišų tėvų ir motinų auginančių mažamečius vaikus) galimybes siekti išsilavinimo.

 

Kurį laiką teko taip pat prisidėti prie ES 7-osios Bendrosios programos projekto "SI-DRIVE", kurio metu rinkome ir analizavome informaciją apie socialines inovacijas. Daugelis socialinių inovacijų būtent ir siekia spręsti pažeidžiamų žmonių problemas. O į neapykantos kalbos ir nusikaltimų tematiką pradėjau labiau gilintis, sulaukęs kvietimo 2019 m. prisidėti prie Vidaus reikalų ministerijos projekto "Atsakas į neapykantos nusikaltimus ir neapykantą kurstančias kalbas".

 

Šiuo metu taip pat bendradarbiauju Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos projekte "#NoPlace4Hate" (www.nepyka.lt). Taigi, pažeidžiamų bendruomenių tema vienaip ar kitaip, visada buvo mano tyrimų akiratyje.

 

Žinau, kad daug keliaujate ir mėgstate tai daryti. Kokius neapykantos reiškinius pastebite kitose šalyse?

Daug tokių patirčių neturiu. Kuomet keliauju, ko gero, dažniau žiūriu į meno kūrinius ar lankausi muziejuose. Tiesa, pernai vasarą Antverpene, su draugu apžiūrėdami sinagogą, pastebėjome išdaužtą langą, man atrodė, kad tai buvo padaryta tyčia. Esu kartą matęs, tiesa, labai seniai, girto baltaodžio asmens rasistinį išpuolį autobuse Londone.

 

Kita vertus, istorines neapykantos nusikaltimų pasekmes gali jausti keliaudamas bet kurioje šalyje. Ruošdamasis kelionei visada įsigilinu į šalies istoriją ir ypač pasidomiu atskirų bendruomenių istorija. Pavyzdžiui, pernai vasarą automobiliu keliavome po Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją. Kadangi dalį kelionės įveikėme automobiliu, sustodavome mažuose miesteliuose, susijusiuose su romų ir žydų bendruomenių istorija, kurių jokiuose turistams skirtuose giduose nėra. Taip Slovakijoje pamatėme daug mažų, romų tankiai gyvenamų miestelių, diskutavome apie tuometinės Čekoslovakijos vykdytą romių moterų sterilizacijos programą.

 

Kitos įsiminusios vietos − Dražgošės mūšio memorialas ir gana gerai turistams žinoma Franjos partizanų ligoninė Slovėnijoje. Manau, kad kiekvienam jaunam žmogui reikėtų apsilankyti Panerių memoriale Vilniuje, Yad Vashem muziejuje Jeruzalėje ar Žydų muziejuje Berlyne...

 

Kuriose šalyse situacija, kalbant apie neapykantą tarp visuomenės grupių, yra geresnė, o kuriose kaip tik − blogesnė?

Sunkoka daryti apibendrinimus tarp šalių. Tokią informaciją apie atskiras šalis, tikėtina, galima rasti policijos ir statistikos suvestinėse. Man išties labai patinka su Judaizmo religija sietina tezė, kuri sako, kad visame pasaulyje yra tik keturių rūšių žmonės: tie, kurie daro gerus darbus ir tiki Dievu, netikintys, bet kuriantys gėrį, besimelžiantys, bet darantys bloga, ir tie, kurie ir netiki Dievu, ir daro blogus darbus. 

 

 Ar pastebite, kad laikui bėgant situacija eina geryn, kažkas keičiasi? O galbūt keičiasi į blogąją pusę?

 Apskritai bendras nusikaltimų skaičius Lietuvoje kasmet mažėja. Neapykanta, patyčios, neetiškas apsikeitimas nuomonėmis daugiausiai liejasi internete – komentarai, diskusijos socialiniuose tinkluose, pasak policijos pareigūnų, sudaro 90 proc. jų darbo su neapykantos kalbos veikomis. Realiame gyvenime neapykantos apraiškų yra gerokai mažiau nei internete.

 

Lietuva yra gana saugi šalis gyventi. Didžiuosiuose miestuose yra minimali tikimybė nukentėti dėl neapykantos veikų, bet atsargumo ir apdairumo reikia, ypač jeigu kažkuo išsiskiri iš daugumos – odos spalva, kilme ar tautybe, religiniais simboliais, negalia, ar esi vyras lakuotais nagais. Dar vienas svarbus momentas, kad tolerancija ir įvairovė yra susijusi su ekonomika.

 

Kurti ir plėtoti idėjas palankiau aplinkoje, kurioje neribojama išraiška, nepasmerkiami inovatyvūs požiūriai ir leidžiama klysti. Kodėl kūrybiški ir talentingi žmonės telkiasi Niujorke, Paryžiuje ar Berlyne? Kas iš to laimi? Žinoma, kad kol kas ne Šiauliai ir ne Vilnius. Lietuva kūrybiškumo indekse pagal talentingų (išsilavinusių) žmonių dimensiją yra 12 vietoje pasaulyje, pagal toleranciją – 105-oje. Netikintiems, kad tolerancija svarbi ekonomikai, patarčiau paskaityti R. Floridos knygą „Kūrybinės klasės iškilimas“.

 

Ar pats save laikytumėte labai tolerantišku žmogumi? Ar esate ramus konfliktuose, ar kaip tik labai užsidegantis?

Žodžiais galima išreikšti pyktį, galima kritikuoti elgesį, ginčytis dėl svarbių klausimų, bet ar galima niekinti dėl tautybės, negalios, religijos ir kitų priežasčių? Ginčas ar kritika dar nėra neapykantos kalba.  Neapykantos kalba yra nukreipta į asmens tapatybę, bruožus, kurių negalima pakeisti (pvz., odos spalvos, lyties tautybės, negalios, seksualinės orientacijos ir pan.). Neapykantos kalba dažniausiai skatinama su grupe ar asmeniu susidoroti, pavyzdžiui, „žudykim“, „nušaukim". Nekontroliuojamais momentais gali išsprūsti  neetiški žodžiai, tačiau jie nebūtinai bus neapykantos kalba. Manau, kad geriausias būdas kovoti su neapykantos kalba – kalbėtis. Lygiai taip ir konflikto metu − reikia kalbėtis.

 

Ar Jūs pats mokykloje ar kitur pats patyrėte patyčių arba neapykantos?

Kažkokių susistumdymų su kitais moksleiviais gal ir yra buvę kokioje 6-7-oje klasėje. Manau, didesnė problema mano mokykloje buvo prievartos pedagogika. Pavyzdžiui, matematikos mokytoja su kai kuriais mokiniais elgėsi gana žiauriai. Nepadariusiems namų darbų ji neleisdavo sėdėti suole − mokinys visą pamoką turėdavo stovėti. Ji nevengdavo mokinių ir už ausų patampyti ar kitaip pažeminti.

 

Per vienos mokytojos muzikos pamoką bausmė nedrausmingiems berniukams būdavo dainuoti solo prieš visą klasę. Įsivaizduokite: dainuoti muzikos pamokoje yra bausmė. Manau, daugeliui moksleivių tai galėjo išvystyti auditorijos baimę. Bet tuo metu, kokiais 1990-1996 metais, tai buvo norma. Žinoma, šios patirtys jokiu būdu neužgožia tų gerųjų mokytojų, kuriems ir kurioms iki šiol esu dėkingas. Tikiuosi, kad dabartinėse mokyklose tokios pedagogikos nėra.

 

 

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 14 m./

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-06 19:08
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media