Aktualijos

Danielė Vyzaitė

Daugeliui moksleivių korepetitoriaus pagalba yra būtina. Bet šiandien vis mažiau jų kriepiasi į korepetitorių. Kodėl? Aš manau, kad prie to labai prisideda dabartinis gyvenimo būdas. Dabar jaunimas nori būti visiškai nepriklausomas nuo tėvų.

Lyg 14-metis vaikinukas galėtų gyventi savarankiškai, ir niekas, ypač tėvai, jam "neknistų proto". Bet garantuoju, kad pats net negalėtų užsirašyti pas šeimos gydytoją rugpjūčio mėnesį prieš mokyklą ar nuvykti pas močiutę į Klaipėdą autobusu. Dažniausiai dabar jaunimas "gera" žino, ko jiems reikia, kad galėtų stabiliai stovėti ant žemės, o tėvai tam tik trukdis.

Kai mano mama buvo mano amžiaus, pasakojo, kaip buvo sunku jai būti išgirstai. Tuo metu nepilnametis asmuo neturėjo jokios žodžio laisvės. Viską valdė tėvai. O dabar vaikai vadeles perėmė į savo rankas. Jie ,,puikiai'' žino, ką jiems reikia išsinešti iš mokyklos, nesvarbu, kad gal liks 12-oje klasėje antriems metams, o geresniu atveju tiesiog galės maivytis ir mojuoti atestatu, nors šis bus tik menkas poperėlis, jei mokinys baigė mokyklą beraštis.

Kita priežastis − korepetitoriaus pagalba brangi. Suprantama, kad ne visos šeimos turi sąlygas korepetitoriams, bet sprendimas tikrai tam yra. Kaip sako vienuolikmetė moksleivė Girmantė, tie patys mokytojai, klasiokai, šeima ar šiaip aplinkiniai gali ištiesti tau pagalbos ranką vienais ar kitais klausimais.

Taip pat gali būti, kad pati šeima savo atžalos neragina mokytis tinkamai, o moksleivis pats nesupranta, kad turi begalę spragų.

Taip, dabar kitų nuomonė kartais atrodo svarbesnė nei savo paties. O kas bus, jei nueisiu į papildomas anglų pamokas ir tada Aldevas nebedraugaus su manim. Labai teisingai šiandien vykusioje Jaunųjų žurnalistų klubo diskusijoje pasakė Ugnė, jog dažniausiai žmogus, kuris šaiposi iš kitų, tik atspindi pats savo kvailumą. O juk taisyti savo mokymosi spragas, spręsti problemas vardan šviesios savo ateities yra visiškai kitas lygis.

Dar galiu pridėti nuo savęs, kad pasaulyje yra daugybė žmonių − savitų, skirtingų. Taigi, kad ir ką bedarytum, vis tiek visiems neįtiksi. Toleruoti vienas kitą yra be galo sunku. Tai lyg storas audinys, kuris ilgus metus buvo austas su milžinišku pasitikėjimu, kantrybe, supratingumu.  Jo lengvai nenutrauksi, bet turbūt ir niekad nepabaigsi austi.

Mokytis su korepetitoriumi tikrai naudinga. Artimas ryšis su kažkuo visada veda pasitikėjimo link. Žmogus − tai socialinis padaras. Jam kažko artimo visada reikia. Mūsų mokytoja Erika pasakė, jog dirbant su korepetitoriumi atsiranda stipresnis ryšys, dėl ko net nepatogu nepasiruošti pamokai, nes tu gi niekur nedingsi. Taip, elementariai daugiau ir dedi pastangų į tą mokymąsi.

O mokyti gali ir vienas kitą. Rasti laiko kažkam padėti yra didelė vertybė. Saugoti ją − svarbu. Ir Girmantė, ir Ugnė minėjo, kad yra ne kartą padėjusios kitam asmeniui. Esu įsitikinus, kad jos lygiai taip pat sulauks pagalbos iš kitų, jei tik to reikės. Pagalbos ratas prasideda nuo savęs.

Bet turbūt daugeliui šovė į galvą − kam mokytis, jei ką tik į prekybą išleido "plaStation 5", o už 15 minučių prasides "kašis"?

Asmeniškai man bendrauti su neišilavinusiu žmogumi yra nuobodu. Tiesiog laikas slysta nebepagaunamai, o iš tavo pašnekovo lūpų kažkokios neaiškios giesmės... Kam to reikia? Manau, mokytis yra būtina, vien dėl to, kad būtum įdomus ne tik kitiems, bet ir sau.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 15 m./