2021 m. spalio 23 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Apie plaukimą, trenerius ir autoritetus

2020-10-06
 
Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Ieva Norušytė


Pradėjau plaukti kaip ir dauguma kitų. Kai buvo maždaug treji, su mama vaikščiodavau į pirmuosius plaukimo užsiėmimus, kad nebebijočiau vandens ir suprasčiau, kas tai per dalykas. Man buvo labai nedrąsu, baseinas didelis, gilus. Nieko nepažinojau, nemokėjau plaukti. Užtat patiko trenerė, ji visuomet palaikydavo, padėdavo. Bet tuomet sužinojome, kad trenerė palieka baseiną. Kai atėjo kitas treneris, nebebuvo taip smagu, jis buvo per griežtas, man kaip mažam vaikui. Tuomet ir nebelankiau.


Pradėjus eiti į mokyklą, mama pabandė paieškoti kokio nors trenerio, kuris treniruoja vaikus. Ir surado. Pirma treniruotė kaip visuomet sunki, tai lyg naujas gyvenimo žingsnis, nauja pradžia. Jaučiausi visai neblogai, kaip pirmą kartą. Paskui įsibėgėjus treniruotėms lankiau toliau, viskas gerai sekėsi.


Antrus mokslo metus, kai buvau antrokė, treneris pasiūlė pereiti į kitą, stipresnių vaikų grupę. Žinoma, sutikau, nes viskas patiko. Mačiau, vaikai maždaug tokio lygio kaip aš. Taigi nieko nelaukiant šokau į baseiną ir plaukiau.


Kartais nenorėdavau plaukti, prisipažįstu, buvo ir tokių dienų. Bet kai ateidavau į baseiną, visuomet atsirasdavo motyvacija, pagalvojus, kad priešaky dar daug kas laukia…


Yra vaikų, kurie metė plaukimą ne dėl sveikatos, o tam, kad būtų daugiau laiko pažaisti kompiuterinius žaidimus. Tokių vaikų nepalaikau. Savo akimis mačiau, kaip per nuotolines treniruotes vaikai sukčiaudavo, išsisukinėdavo. Kalbu ir už trenerį, kuris stengiasi bei kuria užduotis treniruotėms, ir už save. Žinau, jog gal tai ne mano reikalas, bet man tai rūpi. Neįsivaizduoju savęs tokio žmogaus kailyje. Plaukimas man patinka ir aš juo domiuosi.


Vadinu jį savo herojumi. Jei paklaustumėte, kodėl, atsakyčiau labai paprastai: jis žmogus kaip ir visi, negaliu jo pavadinti išskirtiniu. Manau, kad taip kalbėdama jį truputį įžeiščiau. Pasaulis jį gerai žino. Tai plaukikas Michael Phelps. Herojus jis dėl savybių, kurių ne kiekvienas iš mūsų turi. Visada, visada, kai tik pasižiūriu į jį, atsiranda kažkoks jausmas, nelabai galiu nusakyti koks, lyg džiaugsmo, lyg liūdesio. Manau, tai ir motyvacija, ir džiaugsmas. Bet labiausiai jis mane įkvepia siekti savo svajonių, tikslų.


Turiu ir kitų mėgstamų plaukikų. Lietuvė, nemažą gyvenimo dalį atidavusi būtent jam, plaukimui. Lietuvoje ją vadina „jaunąja plaukimo viltimi“. Pati ji sako, kad prieš pusfinalius ar finalus jaučiasi ta didžiulė įtampa ir dažniausiai koją pakišantis didelis jaudulys. Ji irgi turi savo idealą plaukime.


Kol kas mano idealas yra Lily King, stengiuosi lygiuotis į ją. Yra įtampa, bet stengiuosi nesijaudinti, nes kiekvienos varžybos yra patirties kaupimas. Tikslas yra pagerinti savo rezultatus ir pačiai tobulėti,“- sako Kotryna Teterevkova.


Man tai Lietuvos plaukimo žvaigždė. Jai septyniolika.



/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 11 m./

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-10-06 18:17
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media