2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Savanorystė atvedė iki įvairių sporto veiklų su neįgaliaisiais

2020-10-16
 
Nežinomo autoriaus nuotraukoje: Vaida Pokvytytė užsiėmimo metu

Nežinomo autoriaus nuotraukoje: Vaida Pokvytytė užsiėmimo metu

Vakaris Vingilis

 

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, neįgalūs žmonės yra integruojami į sportą ir kitas veiklas. Jie aktyviai jose dalyvauja, stengiasi bei noriai siekia įvairių pergalių sporto srityje. Lietuvoje neįgaliųjų integracija užsiima Parolimpinis komitetas, neįgaliųjų sporto federacija, įvairūs klubai.

 

Kalbinu Lietuvos sporto universiteto dėstytoją, Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo prezidentę Vaidą Pokvytytę.

 

Kas apskritai Jus atvedė į sportą?

Į sportą... Mama. Mama mane atvedė. Mano visas gyvenimas susijęs su sportu. Mano sritis – taikomoji fizinė veikla. Tai specialybė, susijusi su neįgaliųjų reabilitacija. Konkrečiai treniravimo sistemų aš nestudijavau. Mano tikslas buvo reabilitacija, kineziterapija, todėl ir pasirinkau šią sritį.

 

 

Kaip pradėjote dirbti su neįgaliaisiais?

Su neįgaliaisiais pradėjau dirbti kaip savanorė dar studijų metu. Kadangi mano studijų kryptis buvo labai susijusi su neįgaliaisiais, tai kaip studentė turėjau daug galimybių dalyvauti savanoriškose veiklose. Pradėjau nuo “Special Olypics” − tai yra specialioji olimpiada, skirta vaikams ir jaunimui su intelekto sutrikimais, čia dalyvavau kaip savanorė. Paskui teko dirbti baseine kaip savanorei reabilitacijos programoje su žmonėmis po insulto. Taip savanoriaudama užklydau į Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubą. Ten pradžioje buvau pakviesta kaip savanorė, vėliau dirbau kaip trenerė.

 

 

Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

Neįgaliųjų treniravimas nėra man darbas, tai labiau pavadinčiau hobiu. Mano pagrindinis darbas yra sporto universitete – esu mokslo darbuotoja. O Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klube aš ir šiomis dienomis dirbu savanoriškais pagrindais. Esu klubo prezidentė, tenka vesti ne tik treniruotes, bet ir organizuoti visą treniruočių procesą treneriams.

 

 

Taip pat tenka organizuoti renginius, rašyti projektus. Ruošiu paraiškas varžyboms, organizuoju sportininkų keliones į varžybas. Darbo išties daug. Mano diena prasideda anksti ryte sporto salėje, bet tai yra darbas pačiai su savimi, o baigiasi 20-21 valandą vakare, vien tik dėl to, kad vakarus praleidžiu neįgaliųjų klube.

 

 

Ar darbas su neįgaliaisiais yra sunkus? Su kokiais iššūkiais susiduriate, treniruodama neįgalius žmones?

Tai nėra sunkus darbas. Tai yra savęs realizavimas. Taip užsidirbu karmos taškus. Jei tai svarbu žmogui, aš savo laiką skiriu neįgaliesiems. Su iššūkiais susiduriu, bet per eilę metų išmokau tam tikrų dalykų, kaip juos įveikti.

 

Kaip iššūkį išskirčiau profesionalaus neįgaliųjų sporto mažėjimą, trenerių trūkumą. Dar visai neseniai, prieš penkerius metus, Lietuvoje turėjome šešias vežimėlių krepšinio komandas, o dabar čempionate dalyvaus tik dvi. Po truputį profesionalus sportas nyksta.

 

Esu taip pat ir aklųjų golbolo teisėja, pradėjau dirbti 2004-iaisiais. Tuo metu į čempionatus atvažiuodavo 8 komandos, šiandien mes turime tik vieną komandą. Komanda susiduria su iššūkiais, nes per varžybas turi būti skeliama perpus, taip pat, kad įvyktų rimtas čempionatas, turi atvažiuoti žaidėjų iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos, tai irgi kelia iššūkių.

 

Ypač komandinis neįgaliųjų sportas nyksta, finansavimas mažas. Tačiau neįgaliųjų rekreacija labai populiari. Kasmet organizuoju baidarių žygį, į jį susirenka per pusę šimto dalyvių, tai labai populiari veikla. Nepaisant to, kad reikia miegoti ir palapinėse, plaukti baidarėmis, norinčių dalyvauti neįgaliųjų netrūksta.

 

Ar neįgaliesiems sportas yra svarbus? Ar jiems trūksta aktyvumo?

Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Mes vis akcentuojame žodį neįgalieji... Tai yra iš esmės mūsų populiacija, mūsų visuomenės dalis. Jei paklaustume žmonių, neapribotų negalių, ar Lietuvoje trūksta fizinio aktyvumo, manau, gautume atsakymą, kad taip – to aktyvumo trūksta. Taip yra ir čia, neįgalieji yra asmenybės su savo hobiais, likimais, išgyvenimais. Vieni nori sportuoti, kiti ne, vieniems trūksta fizinio aktyvumo, kitiems jo yra per daug, o kai kurie nebegali sustoti. Dažniausiai viską lemia noras.

 

Ar neįgalieji dažnai yra motyvuoti ir noriai dalyvauja Jūsų vedamose veiklose?

Mano veiklose – taip, net labai.

 

Nuo ko dažnu atveju reikia pradėti, kad jie galėtų sportuoti?

Pradedame nuo susipažinimo. Socialinė medija mums labai padeda populiarinti neįgaliesiems skirtas veiklas.  Šiemet vedžiau tiesiogines treniruotes per “Facebook”. Pradžioje reikia ateiti ir pasižiūrėti, ką mes veikiame. Jei žmonėms patinka, jie dažniausiai ir prisijungia.

 

Ar neįgalieji dabar daugiau sportuoja? Ko trūksta, kad ši veikla būtų populiaresnė?

Kalbant apie profesionalų sportą, aš jau nebežinau, ko trūksta, nes dedame daugybę pastangų ir lėšų.  Net nežinau, kodėl su profesionaliu sportu yra tokia prasta situacija. Tai yra diskusija, galbūt jaunimui trūksta motyvacijos įsijungti į tą profesionalų sportą, daug įtakos turi ir internetas – neįgalieji laiką praleidžia ten.

 

Žmonės, kurie yra fiziškai apriboti, dažniau renkasi būti prie kompiuterio ekrano. Kita medalio pusė yra tai, kad čia nėra ta vieta, kur uždirbami pinigai, todėl trūksta motyvacijos įsijungti būtent į profesionalų sportą.

 

 

 

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autoriui 17 m./

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-10-27 16:54
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media