2021 m. sausio 15 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Spalvos – nuo Vilniaus iki Japonijos

2017-02-08
 
Arvydo Butavičiaus piešinys/ LVJC dailės studija (vad.L.Mažeikaitė)

Arvydo Butavičiaus piešinys/ LVJC dailės studija (vad.L.Mažeikaitė)

Liepa Slavinskaitė

 

Vilniuje, vienoje iš judrių miesto gatvių, stovi pastatas su žaliu užrašu – „Lietuvos vaikų ir jaunimo centras’’. Tarp daugybės čia veikiančių būrelių yra ir Jaunųjų žurnalistų klubas.

 

Kartu su šio klubo nare ir savo bendravarde Liepa Rimkute lankiausi vienoje iš Lietuvos vaikų ir jaunimo centre įsikūrusių dailės studijų. Ten vaikai tapo, piešia, lipdo iš molio. Daugelis jų kalbėjo rusiškai, viena iš mūsų nieko nesuprato. Labai keista, kad vaikai nebuvo užsirišę prijuosčių, juk galima išsipurvinti rūbus. Klausėme jų, kodėl pasirinko šį būrelį. Viena mergaitė pasakė, jog jame „galima išsilieti iš savo talento’’. Ši veikla vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais, trunka pusantros valandos. Mažiesiems dailininkams tai – didelis malonumas.

 

Dailės studijoje buvo daug piešimo priemonių, nulipdytų skulptūrų, gėlių vazonų. Mus nustebino teptukų skaičius, jų labai daug. Patiko ir dailės mokytoja, kuri pasirodė gera ir labai linksma. Šis būrelis tinka moksleiviams, kurie mėgsta piešti ir lipdyti iš molio. Vaikai, mėgstantys dailę, pataria ir kitiems bendraamžiams lankyti šį būrelį.

 

Kalbinau ir  Jaunųjų žurnalistų klubo narius, ar jie norėtų lankyti dailės studiją. Net trys atsakė, jog nemoka piešti ir jiems nelabai tai įdomu. Rugilė  yra anksčiau  lankiusi dailės būrelį, bet dėl daugybės kitų veiklų  jo atsisakė. Ji domisi žurnalistika, daugiausia laiko skiria mokslams ir lanko tinklinio treniruotes.

 

Kita mano pašnekovė Liepa labai mėgsta skaityti, aktyviai leisti laiką, klausytis muzikos. Ji prisipažino,  jog piešia nelabai gražiai, tad jai šis būrelis netiktų. Paklausiau ir mūsų vadovės Erikos, ar ji domisi daile. Vadovė atsakė, jog pati piešia ir netgi turi savo mėgstamiausią laidą apie dailę, kuri vadinasi „Linija, spalva, forma’’. Šio būrelio ji negali lankyti, nes yra suaugusi, o dailės studija skirta tik vaikams.

 

Aš pati mėgstu dailininkus, nes jie sukuria įdomių paveikslų, rengia parodas. Viena iš jų šiuo metu veikia ir Lietuvos vaikų ir jaunimo centre – tai šeštadienio dailės studijos vaikų piešinių paroda ,,Netyčia’’. Jų vadovė Rasa Bartaševičiūtė savo mokinius  išmokė labai gražiai piešti, nes kaip gera dailės mokytoja  leido vaikams fantazuoti. Pamačiau, kad daugelis vaikų tapė medūzas ir elnius. Kai kurie  tapybai naudojo šviesias spalvas, o kiti – tamsias, agresyvias.  Galvoju, kad tai priklauso ir nuo jų nuotaikos. Jeigu vaikas linksmas, tai ir spalvos bus šviesios, o jeigu liūdnas, spalvos tamsios. Nors nebūtinai.

 

Stebėjau ir konkursinius vaikų  piešinius. Jie tokie nuostabūs.  Man labai įsiminė Vaivos Ramonaitės piešinys, nes ji nupiešė katę, įvairių spalvų. Ši mergaitė yra laureatė, laimi konkursuose. Man irgi norėtųsi taip gražiai tapyti, bet mano hobis yra kitoks.

 

Menas – tai fantazija. Daugelis mėgsta fantazuoti, ir suaugę, ir maži. Mažų vaikų fantazija labai puiki,  jie sugalvoja įdomių dalykų, net suaugę kartais nusikopijuoja nuo jų.

 

Jeigu reikėtų pasakyti, kokia skulptūra man pati įdomiausia, tikrai žinau atsakymą. Didelį įspūdį man padarė ,,Hachiko’’ šuns paminklas, nes jis sukurtas pagal tikrą istoriją. Šis šuo po savo šeimininko mirties kasdien 17 valandą vis tiek eidavo į traukinių stotį pasitikti jo, grįžtančio iš darbo. Šis paminklas pastatytas Japonijoje, būtent toje vietoje, kur šuo laukdavo šeimininko.

 

 

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-23 15:46
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media