Aktualijos

Liepa Rimkutė

Dabar kiekvienas iš mūsų socialiniuose tinkluose sekame net po kelis šimtus garsenybių ir kai kuriems iš mūsų tos garsenybės gali būti ir autoritetai. Nors socialinės medijos tikrai gali mus veikti ir teigiamai – motyvuoti, pakelti nuotaiką, padėti praleisti laisvą laiką ar bendrauti, dabar labiau norėčiau pakalbėti apie neigiamą pusę, nes manau, jog apie tai kalbama tikrai nedaug. Manau, jog mes patys nesuprantame, kad nesaikingas „sėdėjimas“ socialiniuose tinkluose gali privesti net ir iki ligos – depresijos, anoreksijos ar kitų sutrikimų.

Šia tema – apie neigiamą socialinių tinklų įtaką – turiu tikrai daug ką pasakyti. Todėl pradėsiu nuo to, kaip internetas paveikė mane. Visų pirma, neteisingas grožio suvokimas. Apie šitai tikrai šnekėjome su ne vienu bendraamžiu, todėl žinau, jog esu ne viena, kuri atėjusi į „Instagram“ pamato plonas kojas, daug makiažo, plokščią pilvuką, nepriekaištingai sutvarkytus plaukus ir labai daug redagavimo. Būtent tokios nuotraukos ir priverčia mane jaustis blogai, nes žiūrėdama į tą nuotrauką toli gražu aš taip neatrodau.

Manau, jog didžiausia problema yra ta, kad mes nesuprantame, kad nuotraukos – tai ne gyvenimas. Niekas realiame gyvenime neatrodo kaip ant raudonojo kilimo. Ir iš tiesų, nors tai suvokiu, kiekvieną rytą, pažvelgusi į veidrodį, galvoju: „Kodėl aš neatrodau kaip tas modelis, kurį mačiau?“ Taigi socialiniai tinklai tikrai sumažino mano pasitikėjimą savimi. Kai kuriems žmonėms atsitinka ir blogiau – dėl tokių minčių, kaip blogai jie atrodo, išsivysto psichinės ligos, tokios kaip anoreksija ir bulimija. Galiu tik džiūgauti, kad man to nereikėjo patirti, tačiau savo aplinkoje esu susidūrusi su tuo. Ir manau, kad didžiausia tokių ligų priežastis – socialiniai tinklai ir lyginimasis su kitais tuose tinkluose.

„Kaimyno žolė visada žalesnė.“ Šis posakis tikrai pasiteisina, bet šiuo atveju tai ne kaimyno, o žmogaus, kurio visai nepažįstame, žolė. Pažiūrėję į kitus, negalime sustoti lyginti ne tik savo išvaizdą, bet ir gyvenimą. „Tam žmogui tiek pat metų ir jis yra pasiekęs daugiau, dirba produktyviau, uždirba daugiau“ – tokios mintys kyla mano ir mano bendraamžių galvose. Ir vėlgi pradedame galvoti, kad tai, ką darome, yra per mažai, negerai. Imame save nuvertinti.

Nors apie asmeninę patirtį ir tai, kaip šie tinklai paveikė mane, galėčiau šnekėti ilgai, nusprendžiau pakalbinti režisierių bei aktorių Šarūną Datenį. Jį pasirinkau, nes režisierius pastatė spektaklį „Bjaurusis ančiukas“. Spektaklis buvo kuriamas Šiaulių dramos teatre. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šis kūrinys primena Hanso Kristiano Anderseno knygą, tačiau iš tikrųjų jis pasakoja būtent apie socialinius tinklus, jų įtaką ir patyčias, todėl nusprendžiau, jog Šarūnas – puikus pašnekovas.

Paklausus, kas paskatino sukurti šį spektaklį, Šarūnas atsakė: „Spektaklis atsirado iš noro kalbėti apie patyčias, apie šiek tiek kitokius, kurie dažniausiai ir tampa pajuokos objektais. Tačiau norėjosi tai padaryti įdomiai ir patraukliai, todėl nusprendžiau kalbėti apie ateities mokyklą pasaulyje, kur žemė jau beveik sunaikinta ir visi gyvena po žeme. Ir šioje mokykloje yra mokomi ateities „influenceriai“, nes viskas ir toliau lieka paremta vartojimu. O į šią mokyklą ateina berniukas iš senojo pasaulio, kuris neturi elektroninės jungties ir negali prisijungti prie sistemos. Taigi jis yra tas kitoks šioje mokykloje ir dėl to nepatogus.“

Kiekvienas spektaklis, knyga ar kitas meno kūrinys turi tikslą pasiekti savo auditoriją. Man buvo labai įdomu, kokį atgalinį ryšį režisierius gavo. Š. Datenis atsakė, jog kol kas šis spektaklis savo auditorijos nepasiekė dėl karantino ribojimų, tad atgalinio ryšio dar reiks palaukti.

Straipsnio pradžioje pradėjau būtent nuo socialinių tinklų ir jų vartojimo. O Šarūnas tais tinklais naudojasi žymiai daugiau nei norėtų – gana daug laiko praleidžia prie Facebook, Instagram. „Apie socialinių tinklų poveikį daug kalbama ir kalba daug protingesni žmonės už mane. Socialiniai tinklai iš esmės mūsų gyvenimuose dar yra pakankamai trumpai ir manyčiau, kad jie evoliucionuoja, keičiasi ir keisis toliau, tačiau jau dabar akivaizdu, kad jie keičia ir pačius žmones, jų pasaulėžiūrą. Nesinori visko kažkaip sudėti į stalčiukus, kur viskas tik juoda ir balta, nes aš manau, kad progresas visada yra sveikintinas, bet problema tampa tai, kad pats žmogus yra ydingas ir visi, net ir patys nuostabiausi dalykai yra iškreipiami ir paverčiami įrankiu valdančiųjų rankose.“

Manau, kad tai išties dėmesio vertas pasakymas. Šarūnas taip pat užsiminė, jog socialiniai tinklai dabar tikrai gali būti naudojami kaip ginklai – priemonės įtakoti, suformuoti žmonių nuomonę, skatinti kažką pirkti, vartoti, balsuoti už kažką.

Spektaklių režisierius pokalbio pabaigoje pabrėžia, jog mano, kad socialiniai tinklai dabar turi žymiai daugiau neigiamos, nei teigiamos įtakos. Be to, tobulėjant algoritmams, kompiuterinėms technologijoms, neatrodo, kad kas nors keisis.

Taigi manau, jog reiktų atkreipti daugiau dėmesio į tai, ką mes veikiame ir kiek laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose, nes tai gali peraugti į daugiau nei nekaltą laiko praleidimą.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 14 m./