2024 m. kovo 19 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Mokytojas turi būti upė, o ne kūdra

2020-02-04
 
Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Asociatyvi iliustracija/ Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Aistė Pugačiauskaitė

 

Šiais laikais stengiamasi gerinti žmonių požiūrį į pedagogo darbą. Būti mokytoju nėra prestižas ir dėl šios priežasties trūksta gerų mokytojų. Dažniausiai žmonės, norintys dirbti pedagogo darbą ir turintys tam pašaukimą, pasuka kitu keliu būtent dėl prestižo nebuvimo. Taigi, kaip paskatinti žmones rinktis šią profesiją? Pati esu turėjusi kelias mokytojas, kurios įnešė didžiulį indėlį į mano gyvenimo suvokimą ir leido suprasti, kad mokytojas gali būti kaip draugas.

 

Nusprendžiau paklausti mokytojos Akvilės Kazlauskienės ir Agnės Motiejūnės apie jų požiūrį į savo darbą ir pedagogų padėtį Lietuvos visuomenėje.

 

Kaip daugelis žino, Lietuvos mokslo įstaigose stinga pašaukimą turinčių mokytojų, o talentą mokyti turintys žmonės dėl prestižo nebuvimo pasirenka kitas profesijas. Tačiau kaip tokius žmones ,,prisišaukti“ į mokslo įstaigas? Agnė Motiejūnė teigia, jog mokytojo darbas yra pats savaime nepaprastai įdomus ir turiningas ir norint skatinti žmones rinktis šį kelią reikia dažniau atskleisti mokytojo darbo grožį ir ypatingumą.

 

Akvilė Kazlauskienė dirba lietuvių kalbos mokytoja ir mano, kad jaunų žmonių skatinti nereikia. Skatinimas yra dirbtinas, todėl apgaulingas, gali suklaidinti jauną žmogų, kad jis gali būti mokytoju. Nes tikrai ne kiekvienam skirta juo būti. Ir jei jaunas žmogus pajuto pašaukimą, tai jį reikia ne skatinti, o padėti atsiskleisti jo autentiškumui, dėl kurio jis ir yra tas, mokinių girdimas, mylimas pedagogas, teigia mokytoja.

 

O kas paskatino jas rinktis šį kelią?

 

Mokytoja Agnė Motiejūnė, kurios pedagogės kelias prasidėjo programoje ,,Renkuosi mokyti!“, sako ieškojusi srities, kurioje dirbdama jaustų prasmę ir galėtų prisidėti prie vaikų laimės. Akvilės mintys apie šią profesiją pradėjo suktis dar šeimoje. ,,Mane labiausiai žavėdavo ne pats turinys, o gimtosios kalbos skambesys, sklindantis iš mano tėvų lūpų.’’

 

O ar esama savybių ir vertybių, kurių neturint mokytoju būti kebliau? Agnė Motiejūnė pedagogo pamatinėmis vertybėmis laiko bendruomeniškumą, meilę ir pagarbą, kūrybiškumą ir tikėjimą pokyčiu. O Akvilė Kazlauskienė teigia, kad gero mokytojo formulės nėra. Taip pat teigia, kad mokytojas turi būti upė, o ne kūdra. Stovintis vanduo permainų neatneša. Niekur: nei pamokoje, nei mokykloje, nei švietime. Mokytoja vadovaujasi kažkada nugirsta profesoriaus Vytauto Landsbergio mintimi: kas iš tų žinių, jeigu žmogaus nėra?

 

O ar mokytojo kasdienybėje būna dienų, kai pasakoma ,,daugiau nebegaliu!” ir kaip tokiais atvejais reiktų save motyvuoti? Agnė Motiejūnė, mokytoja dirbanti trečius metus, neigia tokią būseną, o Akvilė Kazlauskienė sako, kad ,,juodų‘‘ dienų tikrai pasitaiko. Tačiau sako, kad sąvoką ,,motyvacija‘‘ pakeistų į klausimą: iš kur semtis stiprybės ir įkvėpimo? Jai geriausia būti šeimoje, kuri vis primena, kodėl pasirinko būti mokytoja. Taip pat teigia mėgstanti „nusirauti galvą“ šokdama.

 

Aptarus mokytojo profesijos privalumus, minusus ir ypatybes kyla klausimas: ar Lietuva juda gera linkme, formuodama gerą požiūrį į mokytojo profesiją? Akvilė Kazlauskienė iškelia klausimą: kas yra Lietuva ir kas joje formuoja tą požiūrį?

 

Aš suvokiu, kad Lietuva esam aš ir tu, mano ir tavo šeima, mano ir tavo draugai, pažįstami... Ir mano Lietuva labai prisidėjo prie mano nuomonės formavimo. Toje Lietuvoje aš niekada neišgirdau savo tėvų bėdojant, kokie Dantės pragaro ratai būdavę mokykloj ar kokie mefistofeliai buvę jų mokytojai, negirdėjau nė vieno neigiamo dalyko apie mokyklą ir mokytojus. Mokytojais jie tikėjo ir pasitikėjo. Noriu pasakyti, kad tai, koks bus Lietuvos požiūris į mokytojo profesiją, prasideda šeimoje. Jei jaunuolis, susidūręs su akademiniais sunkumais, namuose išgirsta, kad mokytojais dirba žmonės, kurie daugiau nieko nemoka arba: vaikeli, kaip aš tave suprantu, ant manęs mokykloje irgi buvo „užsisėdę“ mokytojai, tai koks požiūris formuojamas jaunam, pasaulio nepažinusiam, patirties neįgijusiam žmogui? Tai man labai liūdna, kad šis, galios pozicijos, mąstymas yra labai gajus. Girdžiu neteisingai formuojant požiūrį, kad mokytis turi būti įdomu, netgi smagu! Mokinius reikia sudominti, motyvuoti, „užnorinti”… Gali arklį atvesti prie upės. Bet ar gali priversti jį gerti?” - mintimis dalijasi pedagogė A.Kazlauskienė.

 

Iš mokytojų atsakymų galima suprasti, kad ši profesija nėra “senamadiška”, atvirkščiai - ji teikia daug gėrio mūsų visuomenei ir įneša didelį indėlį į Lietuvos, kaip visuomenės, ateitį.



/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/


Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-03-03 20:24
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media