Aktualijos

Vakaris Vingilis

Didžioji dalis Vilniaus miesto gyventojų, važiuodami autobusais ir troleibusais, dažnai susiduria su viešojo transporto kontrolieriais. Sąžiningi keleiviai būna greitai patikrinami, ar važiuoja su bilietu, o keleivių, neturinčių jo, laukia pokalbis su kontrolieriumi, kuris dažniausiai baigiasi viešojo transporto kontrolės autobusiuke, su bauda rankoje. Bet klausimai, kas už to slypi, koks yra šio darbo pobūdis ir ką dar be bilietų tikrinimo veikia kontrolieriai, turbūt kyla ne vienam.

Pakalbinome Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ viešojo transporto kontrolierių Marių Pelanį, kuris nuoširdžiai atsakė į klausimus apie mėgiamą darbą.

Kiek metų dirbate viešojo transporto kontrolieriumi? Ar kontrolieriaus darbas yra sunkus?

Viešojo transporto kontrolieriumi dirbu jau ketverius metus. Tai gal labiau priklauso nuo žmogaus būdo, bet darbas nėra iš lengvųjų. Reikia tvirto psichologinio pasirengimo, kantrybės, stipresnio imuniteto darbui lauko sąlygomis.

Kaip tapote kontrolieriumi? To norėjote ar tiesiog pamatėte, kad yra laisva vieta?

Niekada nesvajojau tapti kontrolieriumi. Mano atveju, privalumas buvo, kad darbas arti namų, labai žavėjo šios įmonės socialinės garantijos. Taip pat tai, kad darbas yra savivaldybės įmonėje, o ne privačiame sektoriuje − tai davė savų pliusų, nes dirbu miesto labui.

Ką veikia viešojo transporto kontrolierius? Ar tai tik bilietėlių tikrinimas?

Didelę darbo dalį sudaro bilietų tikrinimas. Tačiau dabar, karantino laikotarpiu, viešajame transporte užtikriname, kad žmonės važiuotų laikydamiesi atstumo, taisyklingai dėvėtų kaukes, nesibūriuotų ir laikytųsi vieno metro atstumo viešojo transporto stotelėse ir pačiose transporto priemonėse. Taigi, mūsų darbas yra ir prevencinis, ne vien kontroliavimas. Taip pat užtikriname ir transporto švarą.

Vykdome akcijas keleiviams: vasarą, žiemą bei švenčių dienomis daliname vandenį, karštą arbatą, gėles. Nesame “blogiečiai”, norime draugauti su keleiviais.

Ar keleiviai į Jus visada žiūri neigiamai? Galbūt sulaukiate ir pagyrų iš keliaujančių žmonių?

Pastaruoju metu žmonės tampa sąmoningesni. Jie supranta, kad mūsų darbas nėra bergždžias ir nereikalingas. Viešasis transportas Vilniaus mieste yra rekordiškai atnaujintas, žmonės pastebi, kad visa viešojo transporto sistemos kokybė gerėja. Dėl to labiau vertina ir po truputį ateina tas žmogiškas supratimas, kad jis kainuoja ir bilietus reikia žymėti. Keleiviai pastaruoju metu mus net palaiko, iš jų sulaukiame ir komplimentų.

Ar dažnai „pagaunate“ tų pačių pažeidėjų?

Taip, dažnai pagauname tų pačių pažeidėjų. Juos vadiname „piktybiniais“, nes jie niekada nežymi bilietų. Per mėnesį surašome apie 7 tūkst. administracinių teisės pažeidimo protokolų, per metus tai jau yra 84-85 tūkst. protokolų, kurių didžioji dalis ir atsiranda dėl žmonių, piktybiškai nesižyminčių bilietų.

Ką darote su nepiktybiškais ir išsiblaškiusiais keleiviais, kurie pirmą kartą nepasižymėjo bilietėlio? Ar visada griežtai baudžiate?

Tikrai ne, tai labai priklauso nuo situacijos ir nuo žmogaus elgesio. Jei žmogus kultūringai bendrauja su kontrolieriais, matome, kad bilietėlius ankščiau žymėjosi, mes patys pažymime bilietą ir palinkime gero kelio.

Kaip keitėsi kontrolieriaus darbo prestižas bėgant laikui? Galbūt paneigsite mitą, kad anksčiau autoriteto neturėjęs darbas ir dabar nuvertintas?

Ne, priešingai, sakyčiau kontrolierių darbas su kiekviena diena yra vis labiau pripažįstamas. Esame gerbiami paklusnių ir sąžiningų miesto gyventojų, kurie nori važiuoti saugiai. Negaliu pasakyti, kad šis darbas nėra vertinamas.

Kokios naujovės bėgant laikui tapo neatsiejama Jūsų darbo dalimi? Kaip sekasi dirbti COVID-19 pandemijos metu?

Kiekviena diena vis kitokia, pokyčių būna įvairių. Tačiau didelių pakeitimų per mano darbo metus nebuvo, vykdoma bilietų kontrolė, transporto kontrolė, kad viešasis transportas važiuotų švarus.

Ką manote apie žmones, kurie piktybiškai nežymi bilietėlių ir išvengia viešojo transporto kontrolierių, naudodami Facebook grupes bei specialias programėles?

Apie Facebook grupes ir programėles galiu pasakyti tik tiek – ne vieną kartą įmonė su jų administratoriais bendravo, darė viską, kad nebūtų leista keleiviams savivaliauti ir pranešinėti, kur stovi mūsų transportas. Tačiau socialinio tinklo grupių administratoriai vangiai bendradarbiauja ir jos egzistuoja.

Bet iš kitos pusės, mums jos tam tikra prasme ir padeda dirbti – kartais patys keleiviai dezinformuoja kitus keleivius apie mūsų transporto buvimo vietą. Pavyzdžiui, ne kartą buvę, kad keleiviai rašo, jog stovime vienoje gatvės pusėje, nors yra atvirkščiai. Taip jie pakenkia keleiviams, norintiems mūsų išvengti. Savo ruožtu mes dažnai keičiame stoteles ir užkertame kelią tokiems „gudruoliams”.

Kontrolę vykdome visomis dienomis, net ir šventinėmis. Darbas prasideda ankstyvą rytą apie penktą valandą, o jį baigiame vėlyvą vakarą apie dvyliktą. Dirbame keliomis pamainomis, turime 15 ekipažų, kiekviename iš jų yra po keturis kontrolierius, bendrai – 60 darbuotojų. Taigi, stengiamės sukontroliuoti nesąžiningus keleivius. 

Kokios būna keleivių emocijos, pamačius Jus ir Jūsų specialiais skiriamaisiais ženklais žymėtą autobusiuką?

Įvairiai, vieni nustemba, kiti susijaudina. Būna ir besidžiaugiančių, kurie tiesia mums bilietus ir nori, kad būtų patikrinti, ypatingai vaikai, vyresnio amžiaus žmonės –  jie nori dėmesio, o mes jo jiems duodame.

Ar pats naudojatės viešuoju transportu? Kaip jaučiatės, nusivilkęs uniformą ir tapęs paprastu keleiviu?

Taip, viešuoju transportu naudojuosi labai dažnai. Esu Vilniaus gyventojas ir man labai patogu juo naudotis. Nusivilkęs aprangą jaučiuosi kaip ir visi kiti keleiviai, niekuo neišsiskiriu iš kitų žmonių, transporte jaučiuosi patogiai.

Kokia keisčiausia Jūsų patirtis darbe? Galbūt susidūrėte su kokiu nors komišku incidentu, o galbūt teko gaudyti „zuikį“?

Darbe yra visko pasitaikę. „Zuikių“ gaudymas yra atskira tema, buvo pasitaikę ir gaudynių, o komiškų situacijų iš savo patirties negalėčiau įvardinti. Nebuvo labai išskirtinių situacijų.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autoriui 17 m./