Apie žurnalistiką ir žurnalistus

Viktorija Filipovaitė

Šiemet sukako septyniasdešimt metų nuo pirmosios lietuviško radijo transliacijos. 1939 m. spalio 29 d. vakarą (18 valandą) iš Gedimino prospekte įsikūrusios Vilniaus radiofono studijos (dabar Vilniaus Valstybinis Mažasis teatras)  nuskambėjo žodžiai: „Kalba Vilnius. Dabar yra 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos – Lietuvos sostinėje Vilniuje“.

Per 70 metų pasikeitė ir lietuviško radijo klausytojai, žurnalistai, ir net pats radijo aktualumas žmonėms.

Norėdama išsiaiškinti dabartinę radijo situaciją Lietuvoje pakalbinau išties skirtingus žmones, klausdama jų apie radiją ir radijo žurnalisto darbą.

68 m. pensininkė Elena teigia radijo dažniausiai besiklausanti namuose, o 16-metei moksleivei Laurai patogiausiausia jo klausytis mašinoje ir tik retkarčiais namuose. Mėgstamiausia radijo stotimi jaunesniosios kartos atstovė įvardijo „M-1“, tuo tarpu kita pašnekovė pabrėždama, kad klausosi tik radijo taško, kalbėjo apie „Lietuvos radiją“ – vienintelę programą, kurią šis transliuoja.  

Paklausus apie mėgstamiausius radijo vedėjus ir laidas pašnekovės nedvejojo: pirmoji  įvardino Zitą Kelmickaitę, Tomą Kavaliauską ir tokias radijo laidas kaip „Ant svarstyklių“, „Toks gyvenimas“, „Forumas“ („Lietuvos radijas“), o antroji teigė, kad Mindaugas Stasiulis - jos mėgstamiausias radijo vedėjas, o labiausiai įsimintinos laidos - „200 sekundžių žinių“, „Wap top 30“ („M-1“). 

Buvo įdomu sužinoti, ar klausydami radijo pašnekovai vertina radijo žurnalisto darbo profesionalumą ar tik pateikiamą informaciją. Ponia Elena sakė, kad vis dėlto svarbiausia yra informacija, o moksleivei Laurai svarbu yra ir viena, ir kita. Nors sakėsi mananti, kad visose srityse pasitaiko ir profesionalų, ir jų priešingybių. Jos nuomone, geram radijo žurnalistui būtinos savybės – komunikabilumas ir humoro jausmas - negali būti išmokstamos. Pensininkė Elena lengvai dvejodama, bandė spėti, jog galbūt dauguma radijo žurnalistų yra profesionalai, nes šį darbą dirbantis žmogus turėtų turėti tokių profesinių gebėjimų kaip sugebėjimas gauti tikslią informaciją, išmonė, komunikabilumas. 

Nuomonės išsiskyrė, akivaizdu, kad skirtingų kartų atstovėms aktualūs skirtingi dalykai. O ką apie radiją ir radijo žurnalisto darbą mano patys radijo žurnalistai? Pakalbinau „Žinių radijo“ korespondentę Moniką Petkevičiūtę.    

Kiek laiko dirbate radijuje? Kodėl pasirinkote būtent radijo žurnalistės darbą?

Į „Žinių radiją“ atėjau prieš metus atlikti profesinės praktikos, tada ir gavau pasiūlymą prisijungti prie kolektyvo. Tiesą sakant, anksčiau radijas man buvo tikriausiai paskutinė visuomenės informavimo priemonė, kurioje norėjau dirbti. Maniau, kad radijuje sunku atsiskleisti, tačiau atlikdama praktiką supratau, kad darbas čia labai įdomus, dinamiškas. Jaučiuosi atradusi savo vietą. 

Kokie, Jūsų manymu, radijo žurnalisto darbo privalumai ir kokie trūkumai?

Pagrindinis privalumas, kad pasitelkdamas garsą gali reportažą pateikti įdomiau. Išrašyti žodžiai nevisada nusako visas emocijas. Trūkumas, kad reportažas turi sutilpti į pusantros minutės. Kartais norisi pasakyti daug daugiau ir pašnekovų įdėti daugiau, todėl didžiausias galvos skausmas viską nusakyti glaustai, informatyviai ir pateikti tuo pat metu kuo daugiau vertinimų.  

Ar Jūs ne darbo metu klausotės radijo? Kokias laidas labiausiai mėgstate?

Radijo klausausi būtent tada, kai nedirbu. Dažniausiai važiuodama į darbą, po jo arba tiesiog kelyje. Negalėčiau išskirti kažkurios “Žinių radijo” laidos. Visos jos labai skirtingos, skirtingi pašnekovai ir temos, tad akiračiui praplėsti įdomu pasiklausyt ir laidų politikos, verslo, kultūros, pasaulio aktualijų temomis. Tiesą sakant, ypatingai žurnalistui turėtų būti ne tik įdomu, bet ir privalu sekti įvairaus pobūdžio naujienas (aišku, nekalbu apie pramogų pasaulį).  

Kaip manote, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras radijo žurnalistas?

Radijo žurnalistas turėtų būti labai operatyvus, greitai reaguoti į įvykius, gerai artikuliuoti. Ir, aišku, malonus balso tembras visada privalumas.  

Dirbdama radijo žurnaliste ar domitės radijo istorija  Lietuvoje? Ar radijo veikimo principais?

Manau, jau dirbant radijuje svarbiausia žiūrėti į priekį ir ieškoti naujų informacijos pateikimo formų. Su radijo istorija ir jo veikimo principais susipažinau per paskaitas  žurnalistikos institute ir nuolatos mokausi jau dirbdama. 

Kuo radijas, kaip informacijos perdavimo būdas, yra ar galėtų būti pranašesnis už televiziją ar laikraščius? Kokiomis teigiamomis savybėmis, Jūsų manymu, pasižymi kitos visuomenės informavimo priemonės?

Radijas, televizija, laikraščiai ir naujienų portalai yra 4 skirtingos visuomenės informavimo priemonės, kurios visos turi savų privalumų ir trūkumų. Radijo pliusas tas, kad žmogui, norint suprasti informaciją, nereikia dėti daug pastangų, klausytis radijo gali dirbdamas darbus, vairuodamas  ar  tiesiog gatvėje per ausinuką, o  informacija paprastai glausta. Televizija dargi turi ir vaizdą, kuris kartais daug daugiau pasako nei žodžiai, tačiau norint gauti informaciją turi sėdėti priešais televizorių, antraip nuėjęs, pavyzdžiui, į  virtuvę, gali praleisti kokį nors  vaizdą, kuris buvo to reportažo vinis.  

Tačiau tiek radijo, tiek televizijos minusas, kad  laikas reportažuose yra ribotas, todėl  labai išsamios informacijos neturi galimybės  pateikti. Būtent išsamumas ir yra laikraščių, naujienų portalų privalumas.

Naujienų portalo pliusas dar  tas, kad informaciją gali talpinti bet kada, žmogui ji visada pasiekiama, o ženklų skaičius  -  neribojamas, todėl žurnalistai čia temą atskleisti gali geriausiai. Laikraščiai vis tik išeina numatytu laiku, o ir ženklų skaičius negali būti begalinis. Ir kas gali paneigti, kad skaityti iš popieriaus maloniau, nei iš šalto monitoriaus ekrano? 

- - -    Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tačiau akivaizdu, kad radijo klausosi skirtingų kartų ir socialinės padėties žmonės. Radijas - vis dar populiari visuomenės informavimo priemonė, pasižyminti itin dinamišku ir nenuobodžiu radijo žurnalisto darbu.