Miško keliukas veda link turgaus, juo skuba mergina, pasipuošusi nauja, melsva suknele. Ji bėga pamiršdama žiūrėti sau po kojomis. Staiga pajunta per kairiąją pėdą sklindantį skausmą ir kietai sutryptą žemėtą keliuką po savimi. „Šaunu“- tyliai atsidūsta sau po nosimi, kuri jau beveik remiasi į žemę. Nelaimėlė spėjo atsiremti rankomis, kad nenuvirstų veidu į purvyną. Tačiau nusibrozdino delnus, o mamos neseniai išskalbta suknelė atrodo prastai. Šiaip taip galiausiai atsistojusi ji pradeda ieškoti savo nelaimės kaltininko. Tai pasaga.

Ji guli šalikelėje ir įkyriai blizga. Keliauninkė susimąsto: juk šiuo keliuku nejodinėja arkliai, o vežimas nepravažiuotų pro medžių tankumyną. Tėčio pasakose ji buvo girdėjusi, jog pasagos nešė laimę, panašu, kad tai buvo tik pasakos. Kiek galėdama nusivaliusi nuo suknelės purvą mergina skuba tolyn. Šiandien turėtų būti ypatinga diena, iš Lakilmų kaimo į turgų atvežamos naujos mokyklinės knygos. Jei tik vargdienei pavyks nusipirkti nors vieną, kitais metais ji galės pradėti mokslus. Šioms knygoms įpirkti prireikia net dvejų metų santaupų, o dabar kapšelis, kabantis ant merginos kaklo, žvanga lyg tušti buteliai šalia Persivalio baro.

Girios tankumyno tylą greitai pakeičia turgaus šurmulys ir ji žino, liko nedaug kelio. Galiausiai pasiekus savo tikslą nelaimėlę žmonių minia tiesiog praryja. Kaip tikra pirkėja kelią iki knygų palapinės per daugybę savo apsilankymų išmoko mintinai. Tačiau šis vaizdas jai per daug pažįstamas: tuščios lentynos ir nuobodžiai snaudžiantis pirklys Šarūnas. „Bet kurgi visos knygos?“ - garsiai kostelėjusi mergina bando prikelti seną pirklį iš malonaus vidudienio poilsio. Galiausiai supratusi, kad nieko taip nepasieks, ji nedrąsiai sako:

- Atsiprašau, - sulig šiais žodžiais Šarūnas susvyravo ir taip šoktelėjo, kad vos nenukrito nuo krepšio, ant kurio sėdėjo.

- Oi! Mergyt, ar galima taip žmones gąsdinti? Senyvam žmogui dar širdies smūgį įvarysi!

- Atsiprašau, pone, tiesiog norėjau pasiteirauti, kada atvyks žadėtoji siunta iš Lakilmų kaimo?

- Vaikel, vaikel, žinok, jau praleidai. Paskutinę kopiją prieš tris minutes va į šią dailią pasagą išmainė.

Padėkojo nuliūdusi mergina pirkliui, kuris iš karto vėl ant krepšio įsitaisė ir plačiai nusižiovavo. Žingsniuoja galvą nunarinusi vargdienė po turgų, mąsto, gal čia mamytei ką nupirkus, bet tada tiktai čiupt čiupt, o aplink kaklą virvelės jau ir nebėr. Galvoja nusigandus, kurgi ji galėjus savo kapšelį pamesti. Nusprendė galiausiai nelaimėlė grįžti į tą vietą, kur buvo už tos velnio neštos pasagos užkliuvusi. Skuba, lekia... „Varge varge, kad tik kas nebūtų paėmęs,“ iš jaudulio mergaitės visas kūnas jau drebėti pradėjo. Priėjo gerai pažįstamą girią, pirmyn, atgal vaikštinėja, o pakelėj nei kapšelio, nei pasagos nė ženklo.

Lekiojo taip mergina, kol dangus jau po truputį pradėjo temti, o saulė vakaran slinkti. Sliūkina valstietė link namų be knygų ir be pinigų ir staiga girdi tolumoje, lyg žirgų kanopų dunksenimas. Dairos mergina aplinkui, bando suprasti, iš kurgi tasai garsas. Staiga visą jos dešiniąją pėdą vėlei sukausto skausmas ir mergina virsta miško takelyje jau antrą kartą per vieną dieną. Jos galvoje dar vis skamba tas bauginantis bildesys ir mergina nebenori nė pasijudinti. Tačiau smalsumas nugali ir ji, vos vos pasukusi galvą, išvysta gūdžioje tamsoje mažą švieselę. Tai švyti ta velnio nešta ir pamesta pasaga.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:46

Atgal