Rašau ir tobulėju

Pijus Makselis

Virtuvė buvo prasmirdusi drėgme. Jis jau penktą kartą apsižvalgė aplinkui, nežinodamas ką tikisi surasti. Visada jį pasitikdavo tas pats vaizdas – maisto likučiais ir šiukšlėmis padengtas stalviršis, šaldytuvas su išlūžusiomis durimis, keli tušti alaus buteliai ir monotoniškai kapsintis čiaupas.

Visa tai nesikeitė ištisas valandas, bet Robas net nesimanė pasikelti nuo kėdės. Buvo naktis. Už lango plytėjo akla, tuščia tamsa ir jo pasaulyje egzistavo tik ši netvarkinga virtuvė. Atrodo, jog naktis niekada nesibaigs. Robas ilgai neužmigo ir visą laiką praleido svajodamas apie saulę; kaip jos auksiniai spinduliai nutvieskia kiemą ir galiausiai pasiekia jį.

Bet laikas slinko kaip sraigė ir iki aušros dar liko visa amžinybė. Robas bandė miegoti, bet visada lovoje jam spaudė ir skaudėjo nugarą. Jis tai pastebėjo prieš kelias savaites ir tik dabar suprato nebegalįs joje miegoti.

Tai Robą gniuždė. Beveik visą jo gyvenimą miegas buvo pats geriausias dalykas, nes kiekvieną rytą jis turėjo vilties rasti jį kitokį, geresnį. Jis neapkentė būti žvalus naktį, nes tas laikas, kada jo akys užmerktos, yra skirtas pokyčiams, kurie jį pasitiks rytą, ir nors taip niekada neįvyko, Robui tai tapo vienintele gyvenimo viltimi, kuriuos jis nieku gyvu neatsisakys. Kartais, tais retais momentais, kai jis atsikratydavo šio tuščio įsivaizdavimo, Robas galvodavo, kas atvedė jį čia. Jam buvo beveik penkiasdešimt metų ir žengti dar vieną žingsnį į ateitį buvo per vėlu. Beliko atsiminimai, o apie tai, kas įvyks, Robas nutarė nebegalvoti, nes tik nuliūs.

Vyras gimė pasiturinčioje šeimoje, gražiame bute Vilniaus senamiestyje. Jo tėvai dirbo pagarbos vertus darbus ir buvo labai išsilavinę. Akivaizdu, kad to paties reikalavo iš savo sūnaus. Robas stengėsi iš visų jėgų puikiai mokytis, lankė aibę užklasinių veiklų, rašė geriausius rašinius, grojo pianinu ir smuiku, paauglystėje net parašė savo pirmą sonatą smuikui. Jis be perstojo svarstė, kuo norės būti užaugęs, nes prieš jį buvo tūkstantis galimų kelių. Robas turėjo viską, ko norėjo, o jo tėvai buvo patenkinti.

Bet iškrito vienas akmenėlis, ir jo gyvenime prasidėjo griūtis.

Mama ir tėtis jį paliko. Robas tai būtų ištvėręs, bet jį sužlugdė jų pačių sielvartas. Tėvai suprato, kad jų vaiko ateitis sugadinta ir tik jie dėl to buvo kalti. Aplinkiniai šnabždėjo įvairiausius gandus apie šeimą ištikusį bankrotą, išvijimą iš namų ir net kalėjimą, bet Robas atsisakė tikėti tokiom nesąmonėm. Jo tėvai nepaisant visko turėjo palikti sūnų. Jų ašarotos akys buvo paskutinis Robo prisiminimas apie juos. Kai jie išvyko, ir visi vaikino talentai, svajonės ir užmačios išsisklaidė tarytum pelenai vėjyje. Jis apsigyveno skurdžiuose vaikų namuose, be savo senų patogumų, be tėvų. Robas iš ateities nieko nebesitikėjo.

Deja, ateitis tarsi tamsus debesis vis artėjo. Robas išėjo iš vaikų namų, apsigyveno bute ir susirado vaikystės svajonių nevertą darbą. Taip jis gyveno trisdešimt metų, o vienintelis dalykas, kuris jį laikė gyvą, buvo ta blausi viltis, jog kažkaip rytas išauš geresnis.

Bet dabar, nakties gilumoje, pasaulis miegojo, nieko nekeisdamas niūrioje jo būtyje.
Ir sėdėdamas blausioje lempos šviesoje ant klibančios kėdės, Robas suprato, kad jo mylimiausioji pasaulyje viltis visada buvo ir bus melas.

Gerklėje įstrigo gumulas, norėjosi verkti, ir niekas jo neguos. Šią tamsiausią akimirką su juo tėra šalta ir tyli naktis, kuriai Robo bėdos nė motais. Tik monotoniškai kapsintys lašai, kurie turbūt niekad nesibaigs.

Bet staiga naktis atsakė.

Pasigirdo kurtinantis pokštelėjimas ir iš čiaupo fontanėliu sučiurškė vanduo, apliedamas visą stalviršį. Naktis prabilo, suvokė Robas, ir staiga už lango pradėjo švisti.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/