Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Dangus niaukstosi, pajuntu tą malonų kvapą – tai lietus. Smulkūs lašai pradeda barbenti į mano langą, ši melodija ramina ir migdo. Tik staiga tolumoje pasigirsta bildesys, gal tai sunkvežimis, o gal šis malonus, gaivinantis lietutis tuoj virs siaubą keliančia audra? Medžių lapai šnara siūbuojami vėjo, lašai krenta kaskart švelniai tekštelėdami į balą – šie garsai tokie raminantys... Vėl tas bildesys, jau stipresnis, tai tikrai griaustinis. Artėja audra, bet ką ji atneš – gaivą ar nelaimes?

Žilagalvis, sukumpęs senukas Feliksas, gyvenantis kitapus gatvės, tai supratęs skuba laukan, reikia surinkti lauko kėdes, nes sudrėkusi medžiaga ilgai džius. Vėjas vis stiprėja, pušynas ošia ir šnara. Sakų kvapas kutena nosį,  kaimynas žino, jog audra jau čia pat. Galiausiai blyksteli šviesos ruožas, neužilgo seka griausmas, kurio dabar jau tikrai nesumaišysi su sunkvežimiu, greičiau jau tai bomba, sprogusi gretimame kaime. Senukas prisimena ir tuos laikus, kai sproginėjantys trenksmai aidėjo visose pirkiose ir šautuvais apsiginklavę kariai lakstė po miškus. Išgyventos tuometinės nelaimės dabar virto tik pasakojimais. Jie paįvairina anūkėlio dieną ir padeda Pirkaus kaimui neprarasti drąsos.

"Dabar tai tik lietus, gal ir audra, kuri neša poilsį nuo sausrų, gaivina daržus ir gyvulius," - pasakė sau Rima šluostydama dulkes nuo tvarkingos palangės.

- Ak, tas Feliksas, praradęs Urtę, tapo tikru užmaršuoliu. Akivaizdu, kad ji atliko visus namų apyvokos darbus. Pamenu, pro duris ji beveik niekada neišeidavo, nebent maisto iš krautuvės parnešti, tiek ji darbų ten turėjo.

- Nereikėjo jiems pirkti toko didelio namo, kai jauni buvo, suprantu, kad daug erdvės, daug galimybių, bet galėjo ir apie ateitį pagalvoti, - niurzgėjo Gertrūda, mezgdama naują suknelę savo proanūkei.

- O vaikai jų paliko vargšus seniokus vienus vargti.

- Nesijaudink, Rima, dėl seno žilagalvio. Ką darysi, kai tavo vaikai išsikraustys gyventi į miestą ir tave užmirš?

- Aš nesijaudinu. Kad persikeltų, jiems trūksta pinigų, o iš manęs jų gaus, tik kai pakratysiu kojas.

- Galėsi ir mane išmokyti šokti, senele?

Atitraukus akis nuo lango ir pažiūrėjus pro petį, namo šeimininkė pamatė savo penkiametę proanūkę Kazimierą.

- Tai aišku, Kazyte, ko tik panorėsi!

- Oi, kai paskaus sąnariai, tu šio pažado pasigailėsi, kaimynėl, - prunkštelėjo Gertrūda, įnerdama paskutinę suknytės akį. Besididžiuodama savo darbu ji net nepastebėjo, kaip Rima persmelkė draugę rūsčiu žvilgsniu.

Rima dar kartą perbraukė palangę drėgna šluoste ir įsmeigė akis į langą. Tačiau negalėjo nieko įžiūrėti. Už lango jau buvo pradėjęs smarkiai pilti lietus.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/