Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Aš bėgu. Bėgu ir girdžiu, kaip už manęs byra betoninės sienos. Jie jau čia.

Pamenu, kaip prieš mėnesį per žinias išgirdau, jog Kinijoje įvykus dar vienam atominių dujų nutekėjimui pievose šalia elektrinės pradėjo rodytis milžiniški skėriai. Žurnalistai pasakojo, kad šie monstrai viską siaubia miestuose ir kaimuose, nors dujų nuotekis buvo sustabdytas, vabzdžių mutantų vis daugėja. Aš netikėjau, jog jie sugebės persigauti pe kalnus ir nusiaubti visą Rusiją per artimiausius metus. Bet aš klydau.

Jie jau čia! Pirmiausia jie buvo pastebėti Estijoje, tada Latvijoje, o tada jau Lietuvoje. Protingesni pabėgo iš tėvynės prieš kelias dienas. Bet aš netikėjau.

- Gita, paskubėk! Paskui mus lekia visas spiečius.

- Skubu, skubu. Atsiprašau, bet aš ne lengvosios atletikos komandos bėgikė kaip tu, - surinku šnopuodama paskui Titą.

-Pasijudink, jei nenori tapti pietumis!

Ir mes vėl bėgame, kad išgyventume. Mūsų kelionė prasidėjo Utenoje, dabar mes – Panevėžyje. Su savimi turime tik mažas kuprines su būtiniausiais daiktais: vandeniu, maistu ir rūbais. Mes ne vieninteliai, visi lietuviai bėga, kas gyveno arčiau sienos, jau nė pėdsako nerasi, tokie kaip mes – bėga kur gali.

Kai vakarais įsikuriame kur pailsėti, Titas visada įsijungia radiją, kuri pavogė iš kažkokio apleisto namo. Mano nuomone, su juo tik problemos, tai baterijos išsikrauna, tai ryšys per prastas, bet Titas visada suranda tą pačią stotį ir klauso naujienų apie skėrių antpuolius. Jis vis dar tiki, kad jo tėvai ir sesutė dar gyvi, aš šias svajones praradau dar pirmąją dieną, kai sutraiškytoje šeimos mašinoje išvydau mamos kūną, o tėtis buvo iškviestas į kariuomenės atsarginį batalioną. Praeitą naktį, kai klausėme žinių, išgirdome, kad kai kurie žmonės bando jūra nusigauti į Norvegiją, Suomiją ar Švediją. Tačiau paaiškėjo, kad skėriai moka plaukti. Šiandien naujienos kitokios – reporteris pranešinėja iš malūnsparnio.

- Mes skrendame palei Baltijos jūros pakrantę. Minios žmonių skuba čia, tikėdamiesi pagalbos iš skandinavų ir šiandien jų maldos buvo išgirstos. Ryte buvo pranešta, kad prie mūsų krantų bus pasiųsta dešimtys keltų, galinčių gabenti šimtus žmonių vienu metu. Sprendimas sunkus, nes iš čia laukiančių apytiksliai dešimties tūkstančių žmonių bus išgabenti tik dešimtadalis. Keli išlikę Lietuvos vadovai sūlo pirmiausia leisti vaikus ir moteris. Tačiau čia iš viršaus nepanašu, kad laukia taikus atsisveikinimas. Matau laužus, keli žmonės vaikšto su deglais, visi kas gali rankose laiko ginklus...

- Kas čia per garsas? Tai tikrai ne laivų varikliai, tai panašiau į... tūkstantį šiugždančių sparnų. O ne! Už kalvų matau smulkų skėrių pulką ir nemanau, kad jie nusiteikę draugiškai. Velnias, jie greiti! Didžiausiasis, manau, jų vadas lekia tiesiai į mūsų sraigtasparnį!

-Benai, spau...

Tamsų girios orą užpildė duslus šnypštimas.

- Manai, kelto belaukiantys žmonės išgyvens?

- Titai, nejuokauk tas reporteris sakė, kad ten visas pulkas, juk žinai, kad tos pabaisos naikina viską savo kelyje.

-Bet... - net silpnoje laužo šviesoj mačiau, kaip mano bendrakeleivis išbąla ir jo rankos pradeda drebėti.

- Nusiramink. Viskas gerai, jei vienas skėrių pulkas dabar pakrantėje, reiškia ir dauguma kitų bus netoliese.

-Bet visi tie žmonės... - per visą gyvenimą nesu Tito mačiusi tokio susijaudinusio.

-Jiems padėti jau negalime, tačiau jei nepamiegosi, negalėsi padėti net pats sau.

Kelios sekančios dienos praėjo ramiai: jokių skėrių antpuolių, jokių pasiutusių laukinių žvėrių, tačiau taip pat - jokių žmonių.

Galiausiai trys dienos po to, kai palikome Panevėžį, pasiekėme Kėdainius, dar kelios dienos, ir mes pasiekėme Kauną. Nors miestas buvo nenugriautas, čia nesimatė nė gyvos dvasios. Mes nusprendėme paieškoti daugiau geriamo vandens ir pirmasis, Tito spėjimu, atsargų turintis pastatas, kurį aptikome, buvo ligoninė. Mes ramiai šmirinėjome po palatas ir operacines, kai aš išgirdau artėjantį dūzgimą.

-Skėriai! - pradėjau rėkti tikėdamasi, jog Titas mane išgirs.

Pradėjusi bėgti tik dabar supratau, kad ligoninės koridoriai kaip labirintas ir, nors kaip nenoriu to pripažinti, – aš pasiklydau. Lėkdama paskutiniuoju koridoriumi kitame ligoninės sparne girdėjau dūžtant stiklą.

„Velnias, jie jau čia!“ mintyse surikau ir kaip tik tuo metu įbėgau į naujai pradėtą statyti ligoninės dalį. Čia nebuvo nei langų, nei durų, tik betoninės sienos. Pribėgus prie lango supratau, kad aš sugebėjau atsidurti trečiame aukšte, nors prisiekiu, laiptais lipau tik vieną kartą. Šokti žemyn per daug pavojinga,  grįžti atgal nebegaliu.

-Rita! Aš čia! Žiūrėk žemyn! - pažvelgusi į pievą priešais ligoninę išvystu Titą.

Pradedu ieškoti išeities ir tik dabar pastebiu keli metrai nuo lango ertmės išsikerojusį uosį. Suprantu, tai vienintelė mano išeitis. Tad atsitraukiu iki kambario sienos, įsibėgėju ir šoku. Mano pačios širdies dūžiai taip garsiai skamba ausyse, kad net neišgirstu, kaip prie manęs priartėja skėrių būrys. Bet dabar aš pati skrendu kaip skėrys, ištiesusi rankas kiek galiu aukščiau... Užsimerkiu, nes jau nebežinau, kas manęs laukia. Kai mano pirštai galiausiai užsikabina už medžio šakos, mane supa tamsa ir viskas, ką aš girdžiu, tai skėrių mutantų sparnų skleidžiama muzika...

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/