Jaunojo žurnalisto užrašai

Elzė Budinaitė/ Pažadus dalija beveik visi. Pažadus galima duoti ne tik sau, bet ir kitiems. Bet ne visada jie būna ištesėti. Tikrai būna, kad mamai pažadu susitvarkyti kambarį, bet po savaitės jis atrodo taip pat. Dar būna, kad močiutei pažadu iššluoti kiemą, bet paskui nueinu žaisti su sese. Tik močiutė taip lengvai nepasiduoda ir kas penkias minutes vis kartoja ką pažadėjau. Galiausiai tenka iššluoti kiemą, nes jai sunku vienai tai padaryti. Kartais pažadus tesėti labai sunku, o kartais lengva. Man lengva juos tesėti, kai ką nors pažadu tėvams ar mokytojai. Sunkiau, kai pažadu kažką sutvarkyti. Pažadus galima duoti ir sau.

Luknė Grunskytė/ Būna atostogų, kai išvyksti į kitą šalį ir visą laiką neišeini iš viešbučio. Dažniausiai taip nutinka tada, kai būna labai smagu ir yra daug visko pačiame viešbutyje. Tokie viešbučiai, kur viskas įskaičiuota, dažniausiai būna kurortuose. Kaip tik ten per šias atostogas aš ir buvau Turkijoje, Beleke esančiame viešbutyje. Ten buvo didelis vandens parkas, baseinai, desertinės ir dar daug įvairių pramogų. Ten nuvykau su močiute, kuri nemoka angliškai ir net nėra skridusi lėktuvu. Nuskristi buvo iššūkis. Aišku, Lietuvoje buvo tikrai lengviau, nes čia visi kalbėjo lietuviškai ir nesupratus visada galima kažko paklausti.

Elzė Budinaitė/ Ar užimtos močiutės geros? Tai labai įdomus klausimas. Aš manau, kad visos jos geros. Nesvarbu, ar ta močiutė vis dar dirba ar ne. Jos visos geros ir nuostabios. Mano močiutei aštuoniasdešimt. Ji gyvena kaimelyje ‒ Balninkuose. Močiutė augina vištas ir triušius. Dažnai vaikšto į renginius miestelio seniūnijoje. Ten gamina įvairias smulkmenas. Vieną kartą ji gamino šiaudinius žaisliukus. Dar kažkada audė juosteles. Balninkų bibliotekoje vyksta paskaitos. Močiutė buvo tokioje paskaitoje, kurioje pasakojo apie sveiką mitybą. Pasakotojai kalbėjo, kad riešutų sviestą reikia teptis ant batono, o ant viršaus uždėti agurkų. Nežinau, ar tai labai sveika.

Kotryna Tamulevičiūtė/ Kasmet sostinėje vyksta Tarptautinė Vilniaus knygų mugė. Apie šią mugę, knygas ir skaitymą kalbuosi su žurnaliste, edukologe ir Jaunųjų žurnalistų klubo vadove Erika Straigyte// Žinau, kad mėgstate skaityti knygas. O ar jums patinka knygų mugė?/ Taip, knygų mugė man yra didelis įvykis. Laukiu jos, bet būna ir taip, kad neturiu galimybių nueiti, nes būnu išvykusi. Tačiau kasmet stengiuosi nueiti bent į vieną, du renginius ir tuo pačiu pasidairyti po mugę./ Kas mugėje labiausiai domina?/

Yana Tsviatkova/ Barboros Radvilaitės gatve eikite link Bernardinų sodo, kurį tikrai žinote, tada pasukite į dešinę lygiai devyniasdešimties laipsnių kampu ir nepasigailėsite. Šiltadaržio gatvėje, 2-ame name, įsikūręs Žaislų muziejus, jis veikia nuo 2012 metų. Muziejaus įrengimas Povilui Blaževičiui ir jo žmonai Indrei Jovaišaitei Blaževičienei užtruko 2 metus. Ar jiems pavyko? Ar Žaislų muziejuje galima sugrižti į vaikystę? Aš čia lankiausi pirmą kartą. Man buvo keista, nes aš labai seniai nebuvau į rankas paėmusi žaislo. Muziejuje žmonės liečia viską, ką nori.

Elzė Budinaitė/ Aš įsivaizdavau, kad redakcijoje dirba daug žmonių, jie ten rašo tekstus, o kiti juos taiso. Dar galvojau, kad ten tikrai nebus žmonių, kurie taip mėgtų daryti nuotraukas. Aš nežinojau, jog apskritai redakcijoje ne tik rašoma, bet ir fotografuojama. Aš apie redakciją nežinojau daug ko, nes joje niekada nebuvau. Mano pirmasis apsilankymas redakcijoje buvo su Jaunųjų žurnalistų klubu. Mes buvome Bernardinai.lt redakcijoje. Dėl kai kurių dalykų labai nustebau. Pavyzdžiui, mane nustebino tai, kad jie turėjo labai daug įrangos fotografavimui ir tik kelis mikrofonus. Dar įdomu buvo, kad redakcijos darbuotojų tuo metu buvo tik du.

Urtė Kričenaitė/ Ryte tik įėjus į klasę sveikinome mokytoją. Ji buvo išsišiepusi iki ausų ir atrodė labai laiminga. Prasidėjus pamokai padėkojo už gėles, saldainius ir atvirukus. Kiekvienas dovanojo atskirai. Mudvi su mama Mokytojo dienos išvakarėse nuėjome į parduotuvę. Užsukome į saldainių skyrių ir išrinkome saldainius mano mokytojai ir jaunesnio brolio auklėtojoms. Tada mamai kilo mintis nupirkti mokytojai kavos. Grįžusi namo mokytojai nupiešiau atviruką.

Urtė Kubiliūnaitė/ Prieš šešis metus daug savo laiko praleisdavau šiame pastate. Lankiau „Taškiaus“ vaikų darželį. Tuomet manydavau, kad visas pasaulis sukasi aplink mane, o aš esu tiesiog paprasta mergaitė su daug draugų, daug laisvo laiko ir nesibaigiančių smagių žaidimų. Išeidavome į kiemą, bėgiodavom, plaukai tiesiog skraidė į visas puses... Vis bandydavome išprašyti auklėtojų, kad nusivestų mus į žaidimų aikštelę. Jei nusivesdavo, žaidimai nesibaigdavo, kaip ir kovojimas dėl to, kas supsis ant vienų ar kitų sūpuoklių. Štai tomis dienomis pykdavome ir nenorėdavome eiti miegoti, nepaleisdavome mamai rankos ir žaisdavome pagalvių karus su draugais. O dabar...

Urtė Kričenaitė/ Aš esu prie Sostinės vaikų ir jaunimo centro. Prieš save pastebiu aukštą ir tvirtą pilkos spalvos bokštą. Taip pat priešais matau plačią aikštę, joje yra daug suoliukų. Jie nudažyti geltona, žalia ir raudona spalvomis. Tai reiškia Lietuvos vėliavos spalvas. Matau daug augalų bei laiptų. Dar matau mažą stulpą, ant kurio kabo pamestas krepšelis. Jis yra violetinės spalvos. Kitoje pusėje matau baltą tvorą ir keturis suoliukus, tarp jų pastebiu geltoną smėlio dėžę. Dar matau dviračių ir paspirtukų aikštelę. Šalia jos pastebiu dvi storas linijas, skirtas užvažiuoti neįgaliesiems ir tėvams su vežimėliais.

Girmantė Zolubaitė/ Katinai nuo seno laikomi šventais gyvūnais. Dar senovės Egipte buvo manoma, kad juose įsikūniję dievai. Ir ne veltui. Dar ir šiandien galima pastebėti, kad dažnas katinų augintojas pildo savo gyvūnėlio norus. Šie gyvūnai sugeba savo didelėmis akimis ir murkimu sujaudinti kiekvieno žmogaus širdį. Ir dauguma gyventojų pildo šių „dievybių“ užgaidas mielu noru. Ne veltui sakoma, kad ne žmonės, o katinai šeimininkauja jų augintojų namuose. Katinai yra vieni žinomiausių gyvūnų. Daugelis vos pamatę įsimyli jų švelnų kailiuką ir dideles akis.

Alvilė Zolubaitė/ Manau, daugelis pasaulio žmonių turi lakią vaizduotę. Šiandien paklausiau savo vyresnės sesės Girmantės ir jaunesnio brolio Dovydo nuomonės apie ateities mokyklą. Girmantė jau baigusi penkias klases ir dalyvavo televizijos laidoje „Tūkstantmečio vaikai“, o Dovydas kitais mokslo metais eis į trečią klasę. Jis prieš kelis mėnesius, kaip ir aš, pradėjo lankyti Jaunųjų žurnalistų klubą. Jie abu eina į tą pačią mokyklą – Vilniaus Žemynos progimnaziją.

Vakaris Vingilis/ Pastarieji metai žmonėms, o ypač gyvenantiems miestuose buvo sudėtingi. Dėl COVID-19 pandemijos daugybė žmonių neteko darbų, o kiti galintys dirbti iš namų tapo savo gyvenamosios vietos įkaitais. Labai sumažėjo judrumas, žmonės, prieš pandemiją eidavę į darbą, bent šiek tiek pakeisdavo aplinką, o dirbant iš namų ši galimybė dingo. Įkalintiems namuose žmonėms labai pablogėjo psichologinė būsena. Gelbėjimosi ratu tapo pasivaikščiojimai gamtoje. Žmonės pradėjo masiškai plūsti į parkus bei miškus. Juos pradėjo dominti gamta, įvairūs joje aptinkami augalai, gyvūnai bei grybai.

Danielė Voloncevičiūtė/ Pastaruoju metu vis daugiau ir daugiau vaikų nori tapti žurnalistais. Visi ieško galimybių lavinti ir tobulinti savo žurnalisto įgūdžius − rašyti tekstus, imti interviu. Vilniuje, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre, įsikūręs Jaunųjų žurnalistų klubas lavina šiuos įgūdžius ir ruošia žurnalisto profesijai. Kalbinu šio klubo narę Girmantę Zolubaitę.// Kiek žinau, esi šio klubo senbuvė ir lankai jau ne vienerius metus. Kaip tu nusprendei įstoti į šį klubą?/ Nuo aštuonerių metų labai susidomėjau žurnalistika. Svajodavau, kad būsiu žurnalistė, kol galiausiai mama atrado Jaunųjų žurnalistų klubą.

Vakaris Vingilis/ Lietuva neseniai šventė trisdešimtąją valstybės nepriklausomybės atkūrimo sukaktį. Būtent prieš tuos tris dešimtmečius šalis atkūrė nepriklausomybę ir jos veidas pradėjo keistis, tapo pasaulietiškas. Keitėsi viskas, nuo valiutos iki paprasto žmogaus vaizdo pro langą. Pokyčiai tęsiasi iki šiol, Lietuva koja kojon žengia su vakarietiškomis technologijomis. Nieko jau nebestebina telefonai bene kiekvieno rankose ar elektriniai automobiliai, tačiau ir žmonių buitis darosi patogesnė. Štai prieš porą metų pasaulyje pasirodė fenomenas – robotas-siurblys. O šiandien tokius siurblius galime pamatyti ir lietuvių namuose.

Danielė Voloncevičiūtė/ Mano pirmasis šokių konkursas vyko prieš 2 metus, kai tik pradėjau lankyti šiuolaikinius šokius. Mano pačios pirmos varžybos ir konkursai yra vykę ir anksčiau: pavyzdžiui, pirmosios meninės gimnastikos varžybos vyko prieš šešerius metus. Yra buvę daug tarpmiestinių ir kitų sporto varžybų, bet mano pačios pirmos šokių varžybos vyko Visagine, varžantis mums ir vienam Šiaulių klubui. Tai vyko 2019 metų vasarą mano pirmojoje šokių stovykloje. Pamenu, kad nelabai žinojau,− kaip viskas vyks ir kas čia bus? Kaip vertins?

Alvilė Zolubaitė/ Kiekvienas žmogus turi savo gimtadienį. Mes juos švenčiame skirtingai. Vieni gimtadienio nelaukia, kiti laukia nesulaukia. Šiuo karantino metu nelabai galime gimtadienius švęsti kitose šalių vietose, žaidimų kambariuose, kavinėse, kino teatruose, spektakliuose. Mano pašnekovė Alita gyvena Vilniuje, Pašilaičių mikrorajone. Ji turi tris vaikus ir vyrą. Jos gimtadienis pavasarį – kovo 16 dieną. Šiais metais Alitai sukako 40 metų. "Gimtadienio laukiau, bet labiau šventimo namuose, nes vaikai kiekvienais metais suorganizuoja man daug staigmenų."

Aistė Pugačiauskaitė/ Užklupus niūriai dienai, kai viskas slysta iš rankų, o šypsena veide neįstengia pasirodyti, išsipasakoti tampa būtinybe. Bėda ta, jog daugelis mūsų dienos gale liekame vienui vieni ir atsiremti į petį nelieka kam. Virtualaus pasaulio apsupty žmonės linkę savo liūdnas emocijas užglaistyti, spoksodami į socialinius tinklus. Tačiau ar tai tikrai geras būdas kovoti su savo emocijomis? Galbūt kartais mums užtektų tik... popieriaus lapo? Dienos puslapių rašymas gali tapti ne tik vieta išsikalbėti, bet ir išrašyti savo emocijų kaitą, pažymėti daug laimės atnešusį momentą ar net pamedituoti!