Dialogai apie žiniasklaidą

Aida Vėželienė

„Buvo Vilnius Lietuvos sostinė ir bus!!!"- Šūkis iš žurnalo „Mūsų Vilnius" pirmojo numerio viršelio, 1928 m.

Nuo ko gi pradėti antrąjį pasakojimą apie Vilniaus radiofoną, 1927-1944 m. veikusį dabartiniame Gedimino pr. 22 pastate? Kaip pastebi istorikai, nuolatinė šio prospekto pavadinimų kaita puikiai iliustruoja dramatiškus miesto lūžius, okupacijas ir nepriklausomybės etapus. Pažvelkime, kaip kito Gedimino prospekto pavadinimas laiko perspektyvoje: Končevskij pr. , Sv. Georgijevskaja I ir II, Kafedralnaja, Georgijevskij pr., Św Jerska, A. Mickiewicza, Laisvės, A. Mickevičiaus, Gedimino pr., Stalino pr., Lenino pr. iki 1989 m. Lietuviškoje tradicijoje šis prospektas ilgus metus (cariniu ir lenkų valdymo laikotarpiu) neoficialiai vadintas Šv. Jurgio vardu. Prasidėjus Atgimimui, pagrindinei Vilniaus gatvei vėl suteiktas Gedimino prospekto pavadinimas, išlikęs iki šių dienų.

Šiuolaikinis Vilniaus centras pradėjo ryškėti dar 1852 m., kai buvo pradėta tiesti atkarpa nuo Katedros aikštės iki Vilniaus gatvės bei sutvarkyta negrįsta dalis iki Lukiškių, o po mažiau nei dešimtmečio - 1861 m. - čia įrengta turgavietė. Beje, jos pavadinimų kaita ne mažiau įspūdinga - Lukišskaja, Łukiszka iki 1940 m., Lukišskaja aikštė, pl. Łukiszki, pl. Piłsudskiego, Lukiškių aikštė, Tarybų aikštė, Lenino aikštė iki 1990 m. (kaip fiksuojama Antano Rimvydo Čaplinsko knygoje „Vilniaus gatvės").

Gedimino pr. 22 nuo pat savo gyvavimo pradžios buvo unikalus kultūros objektas. Tai - buvusio vieno didžiausių mieste viešbučių „Bristol" dalis. Pirklio namą su viešbučiu ir koncertų sale (dabartiniame Gedimino prospekte 22-24) 1900 m. suprojektavo tuometis miesto architektas Konstantinas Korojedovas (rus. Константин Короедов), o vėliau architektas Antonas Filipovičius-Dubovnikas (lenk. Antoni Filipowicz-Dubowik) prie jo prijungė salę, kurioje pradėjo veikti Didysis teatras.

Gana erdvi salė buvo įrengta ne pastato centre, o kairiojoje komplekso dalyje. Pirminis jos variantas gyvavo labai trumpai - 1904 m. kilęs gaisras patalpas gerokai apgadino. Po gaisro erdvė buvo rekonstruota ir įgavo naują veidą: teatro salė-žiemos sodas buvo atskirta nuo viešbučio ir pradėta nuomoti. Tuomet įrengtas atskiras įėjimas iš prospekto pusės bei puošnūs laiptai, vedantys į antrąjį aukštą, kur lankytojus pasitikdavo reprezentacinis vestibiulis, papuoštas kolonomis ir skulptūromis.

Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, pirmąja šių patalpų nuomininke tapo lietuvių tautinė draugija „Rūta", apie kurią jau rašiau pirmojoje pasakojimo dalyje. Tačiau čia vertėtų paminėti, kad draugijos veikloje aktyviai dalyvavo žymus kompozitorius, dailininkas, kultūros veikėjas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tuomet apsistojęs Vilniuje. Jis ne tik džiugino koncertais miesto bendruomenę, bet ir nutapė scenos uždangą, kuri „Rūtos" draugijos patalpose išbuvo iki Pirmojo pasaulinio karo.

 „Birželio mėn. buvome Vilniuje, daugiau kaip dvi savaites. Tapiau „Rūtai" (lietuvių draugija) uždangą nuolatinei scenai, kurią turi savo būstinėje. Džiaugsmas buvo nemažas. Ištempiau ant sienos 6 metrų pločio, 4 aukščio drobę, pats užgruntavau, per dvi dienas nuškicavau anglim kontūrus, o toliau, gelbstint kopėčioms, galvotrūkčiais vyko tiktai tapymas. Zosė (Sofija Kymantaitė) man daug padėjo stilizuojant gėles, ir darbas net cypė. [...]" (iš laiško Povilui Čiurlioniui, Kuliai-Druskininkai, 1909 m.)

Šia sale naudojosi ne tik „Rūta" - iki 1935 m. ji ir jos vestibiulis buvo išnuomoti iš viso šešiems vienas po kito keitusiems kino teatrams.

Pirmieji kino teatrai Vilniuje duris atvėrė Didžiojoje gatvėje bei Šv. Jurgio prospekte. Kino teatrų skaičius kito: nuo dvylikos salių prieš Pirmąjį pasaulinį karą iki vos šešių jam prasidėjus. Tarpukariu mieste vėl veikė dvylika ekranų, o sovietmečiu šis skaičius išaugo daugiau nei dvigubai - iki maždaug dvidešimt penkių kino teatrų.

Tačiau šįkart mūsų dėmesio centre - būtent Gedimino pr. 22 veikiantys iliuzionai. Taip tuo metu buvo krikštijami pirmieji kino teatrai, žadėję žiūrovams neregėtus stebuklus.

Šią kinematografinę odisėją 1910 m. pradėjo kino teatras „Oaza I" (vertėtų paminėti, kad kita salė - „Oaza II" - tuo pat metu veikė Trakų g. 9, dabartiniame 12-ajame name). Jau po metų, 1911-aisiais, estafetę perėmė skambiu vardu pasidabinęs iliuzionas „Olimp". Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m., ši erdvė gavo „Artystyczny" pavadinimą, o geopolitiniams vėjams pasikeitus ir Vilniuje įsitvirtinus lenkų valdžiai, 1920 m. čia duris atvėrė „Polonja". Galiausiai, 1929 m. salė gavo „Hollywood" vardą, o šią šešių kino teatrų epochą Gedimino pr. 22 pastate 1934 m. užbaigė garsusis „Roxy".

Būtent ši kino teatrų pavadinimų karuselė mane klaidino bandant užčiuopti siūlo galą: kurio gi iš tos galybės iliuzionų patalpos galiausiai buvo užleistos Vilniaus radiofonui? Kai kuriuose šaltiniuose minimas „Olimpas".

Šį istorinį rūką išsklaidė tik kino istorikės Sonata Žalneravičiūtės knyga „Vilniaus iliuzionai". Jos dėka viskas stojo į savo vietas - taigi, paskutinis šiuo adresu, Gedimino pr. 22, veikęs kino teatras buvo „Roxy".

Labai tikėtina, kad Vilniaus „Roxy" savo skambų vardą pasiskolino iš 1927 m. Niujorke duris atvėrusio kino teatro, kuris tuo metu buvo didžiausias pasaulyje. Šio milžiniško projekto sumanytojas Herbertas Lubinas (Herbert Lubin), norėdamas prisivilioti novatorišką šou pasaulio vizionierių Samuelį L. Rothafelį (Samuel L. Rothafel), griebėsi neįprasto triuko: pasiūlė kosminį atlyginimą, pelno dalį ir... pažadą teatrą pavadinti jo pseudonimu - „Roxy". S. Rothafelis nesusilaikė, o šis sandoris turėjo tapti jo karjeros viršūne. Tačiau užmojai buvo tokie brangūs, kad vos nesibaigė finansine katastrofa. Vis dėlto magiškas „Roxy" vardas, tapęs populiariosios kultūros fenomenu, galiausiai pasiekė net ir Vilnių.

O šį kartą tęskime Vilniaus radiofono istoriją, jau aprašytą pirmojoje straipsnio „Vilniaus radiofonas: keturios okupacijos" dalyje. 1928 m. sausio 15 d. iškilmingai pašventinta radijo stotis „Polskie Radio Wilno" gyvavo iki 1939 m. rugsėjo 16 d., kol bombarduojant Vilnių buvo sugadintas jos siųstuvas.

Lietuvai atgavus Vilnių, jis buvo suremontuotas ir techniškai sujungtas su Kauno radiofonu - taip gimė bendras Lietuvos radijo tinklas.

Vertėtų prisiminti Vilniaus krašto atgavimo iškilmių eigą. Kaip nurodo lietuvių karybos istorikas Jonas Vaičenonis (2007), 1939 m. spalio 28 d. 12 val. 15 min. į Vilnių iš trijų pusių įžengė Lietuvos kariuomenė, o spalio 29 d., sekmadienį, buvo organizuota Lietuvos Respublikos Tautinės vėliavos pakėlimo Gedimino kalne ceremonija. Iškilmės prasidėjo 11 val. Šv. Mišiomis Aušros Vartų koplyčioje, kur vyko iškilmingos padėkos pamaldos. 14 val. 15 min. virš Vilniaus buvo iškilmingai pakelta Tautinė vėliava, o minėjimą užbaigė Vilniaus įgulos kariuomenės paradas.

Vienoje garsiausių Vilniaus krašto atgavimo iškilmių nuotraukų, netoli radiofono pastato, įamžintas į mikrofoną kalbantis Valstybės radiofono pranešėjas, diktorius, rašytojas ir fotografas Petras Babickas (1903-1991).

Gyvendamas Kaune, Petras Babickas leido periodinį leidinį „Mūsų Vilnius" (Sąjungos Vilniui vaduoti žurnalas, leistas Kaune 1928-1938 ), rašė etnocido bei lietuvių persekiojimo klausimais, kėlė Vilniaus išsivadavimo idėjas.

Pirmajame žurnalo „Mūsų Vilnius" (1928 m.) numerio viršelyje deklaruojama: „Buvo Vilnius Lietuvos sostinė ir bus!!!". Žemiau paaiškinama (tekstas netaisytas):

 „Š. m. spalių 10 d. įvykęs Vilniui Vaduoti Sąjungos visuotinas skyrių atstovų suvažiavimas nutarė leisti mėnesinį sąjungos organą. Toks nutarimas nesirado staiga, čia pat susirinkime kilęs, bet sumanymas laikraštį leisti buvo keliamas ne kartą ne tik skyrių ir atskirų narių, bet ir pačių Centro Vykdomųjų Komitetų narių tarpe; tik dėl lėšų trūkumo ir nepertampraus dar sąjungos susiorganizavimo nedrįsta jo vykinti. [...]"

Istorikas A. R. Čaplinskas teigia, kad kartu su Lietuvos kariuomene į Vilnių atvyko Pašto valdybos technikai, kurie Centrinio pašto rūmuose sumontavo iš Kauno atvežtą radijo aparatūrą. Buvo iškelta laikina antena ir suderintas siųstuvas. Spalio 29 d. vakarą iš Gedimino prospekte įsikūrusios Valstybinės radiofono studijos nuskambėjo rašytojo ir pranešėjo Kazio Inčiūros žodžiai: „Kalba Vilnius. Dabar 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos Lietuvos sostinėje Vilniuje".

Tiesa, 1939 m. pabaigoje daugiau nei pusantro šimto Vilniaus gatvių gavo naujus, lietuviškus pavadinimus. Šis laikotarpis iki 1940 m. vasaros ženklino trumpą, bet šviesų Vilniaus radiofono lietuvišką blyksnį po ilgo lenkmečio metų, kurį netrukus vėl nutraukė dramatiški geopolitiniai lūžiai.

Sovietams 1940 m. birželio 15 d. okupavus šalį Valstybės radiofonas tapo Radiofikacijos ir radiofonijos komitetu prie LSSR liaudies komisarų tarybos (Sąjunginio radijo komiteto dalis).

Radijo programa įgavo raudonąjį atspalvį - transliuotos marksizmo-leninizmo paskaitos, raudonarmiečių koncertai, vyko rusų kalbos pamokos ir t. t. Programa tapo Maskvos pavyzdžiu griežtai cenzūruojama.

Ir vėl buvo keičiami gatvių pavadinimai: Aukų g. siūlyta vadinti Čekistų gatve, bet ji pavadinta Stasio Šimkaus vardu; Pylimo g. tapo Komjaunimo g., Jogailos g. - V. Kapsuko, o Barboros Radvilaitės g. - Pionierių g.

1939 m. pabaiga-1940 m. vasara ženklina trumpą Vilniaus radiofono lietuvišką laikotarpį tarp lenkų ir sovietų okupacijų, prieš vėliau sekusį nacių režimą bei antrąjį sovietų sugrįžimą. Ši ideologinė gatvių ir radiofono istorija rodo, kad Gedimino pr. 22 pastatui buvo lemta tapti nebyliu dramatiškų įvykių liudininku.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Literatūra:

1. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus gatvės. Vilnius: Charibdė, 2000.
2. Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė. Vilnius: Charibdė, 2010.
3. Vaičenonis, Jonas. Tarpukario Lietuva. Kaunas: Šviesa, 2007.
4. Žalneravičiūtė, Sonata. Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorija. Vilnius: Lapas, 2015.

Interneto šaltiniai:

1. Konstantin Korojedov. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/konstantin-korojedov/
2. Mūsų Vilnius. Vikipedija: laisvoji enciklopedija. Prieiga per internetą: https://lt.wikipedia.org/wiki/Mūsų_Vilnius
3. Nuo „Iliuzijos" iki „Vilniaus": kino teatrų istorijos maršrutas. Neakivaizdinis Vilnius. Prieiga per internetą: https://neakivaizdinisvilnius.lt/marsrutai/nuo-iliuzijos-iki-vilniaus/
4. Radijas Lietuvoje. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/radijas-lietuvoje/
5. Roxy Theatre (New York City). Wikipedia: The Free Encyclopedia. Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Roxy_Theatre_(New_York_City)
6. Rūtos draugijos scenos uždanga. Prieiga per internetą: https://ciurlionis.eu/content/rutos-draugijos-scenos-uzdanga
7. Vilniaus mažasis teatras. Teatras / Pastatas: skaitmeninis Vilniaus teatrų pastatų žemėlapis. Prieiga per internetą: https://teatraspastatas.lithuaniantheatre.com/pastatai/9-vilniaus-mazasis-teatras/