Fotografija

Povilas Sigitas KRIVICKAS,

NŽKA narys

Vėl Nida, vėl fotografija

Pirmadienį, 2013-ųjų rugsėjo šešioliktąją, Nida vėl tapo tikrąja Lietuvos fotografijos meno sostine. Trisdešimt šeštąjį kartą čia prasidėjo savaitinis mūsų krašto Fotomenininkų sąjungos kūrybinis seminaras. 

Harmoningomis spalvomis, ramybe žavi rudenėjančio pajūrio ir pamario gamta. Ji trečiajai rugsėjo savaitei vėl suviliojo į Kuršių Neriją apie du šimtus žmonių su fotokameromis ir šiaip fotografijos mėgėjų bei ekspertų. Tarp jų dar yra ir tokių, kurie į šį sambūrį renkasi nuo 1973 metų. Seminarai yra buvę „Rūtos", „Zundos", „Urbo kalno" poilsio namuose, viešbutyje „Nidos smiltė" (buvusiuose H. Blodės 1867 m. pastatytuose menininkų namuose), katalikų bažnyčios parapijos salėje. Pastaraisiais metais seminaras apsistoja „Agilos" kultūros renginių komplekse. Ten erdvi ir pakankamai tamsi salė su dideliu ekranu, kuriame galima gerai matyti rodomas fotografijas bei filmus

Šiemetinį tarptautinį seminarą pradėjo fotomenininkas ir fotografijos istorikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas. Jo pranešimo tema - Lietuvos fotomėgejų sąjungos 80-metis. 1933 metų sausį Petras Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti fotografijos entuziastai Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. Tai buvo viena pirmųjų fotografų organizacijų su plačia veiklos programa: telkti visus Lietuvos fotomėgėjus ir jiems pritariančius, tobulinti mūsų fotografiją meniniu, moksliniu ir praktiniu požiūriu.. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo surengtos penkios parodos, visos su katalogais. Lietuvos fotografai pradėjo dalyvauti ir užsienyje rengiamuose fotografijos konkursuose bei salonuose. Buvo gauti aukso medaliai 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje "Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime". Deja, tik septynerius metus trukusį mėgėjiškos meninės fotografijos suklestėjimą nutraukė sovietinė okupacija.

Fotografijos ir leidybos projektų kuratorė Eglė Deltuvaitė kartu su grafiku, knygų dailininku Jokūbu Jacovskiu inicijavo diskusiją apie fotografijos knygas, kokios jos turėtų būti. Vis daugiau menininkų renkasi fotografiją kaip pagrindinę meno kalbos formą, o knyga dažnai tampa jos rezultatu. Daugeliui žmonių, pažintis su fotografija prasideda nuo knygų, jas lengviau gauti ir pamatyti, nei, pavyzdžiui, parodas ar gyvą autorių. Knyga, anot dailininko J. Jacovskio, visada yra kažkas daugiau, nei jos dalys: popierius, spauda, įrišimas, puslapių maketavimas, formatas, tekstai ir galų gale - fotografijos. Knyga - tai jau savarankiškas kūrybinis reiškinys.

Pirmosios seminaro dienos paskaitų bloką teko užbaigti šių eilučių autoriui mintimis apie fotodienoraštį, kaip vaizdinės ir žodinės publicistikos šaltinį. Dalyvaujant renginiuose ar reaguojant į „užkabinančias" situacijas, veidus, vaizdus, tenka  nuolat kaupti kadrus, kurie  tampa ne tik iliustracijomis prie rašinių, bet ir geru atminties gaivintoju. Savitais  fotodienoraščiais galima laikyti fotografijų serijas ir ciklus, nes taii- kūrybiniai vaizdų rinkiniai, susiję su gyventu laiku ir atitinkamomis aplinkybėmis.

Seminaro dalyviams nebuvo kada nuobodžiauti, nes tarp ir po paskaitų vyko darbų peržiūros, parodų pristatymai, neformalūs vakaro susitikimai su lektoriais ir svečiais.

Kaip sakė Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis, šis keturiasdešimtmečio jubiliejų peržengiantis Nidos tarptautinis seminaras padės giliau gvildenti aktualias praeities ir šiuolaikinio fotomeno temas, glaudins ryšius su kolegomis iš užsienio. Jų, kaip pranešėjų ir dalyvių, šiemet sulaukta iš Japonijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Suomijos, Prancūzijos, Slovakijos, Latvijos ir Baltarusijos.

Japonų močiutė - negatyvų gelbėtoja

Yukihiro Yoshihara, Nidos fotomenininkų svečias iš Japonijos, pasakojo, kad apsisprendimą tęsti tėvo pradėtą fotografijos verslą lėmė drąsus močiutės poelgis. Tai atsitiko jau tolimais 1935 metais, kai kilo didžiulis gaisras, o ugnis prarijo per tris tūkstančius Shibatos miesto namų. Yukihiro močiutė, kaip didžiausias šeimos brangenybes, pirmiausia puolė gelbėti stiklo negatyvus. Kelias sunkias jų stirtas atkaklioji moteriškė išnešė ant savo pečių. 

Po daugelio metų jau atstatyto šeimos namo sandėlyje sukrautų 600 negatyvų rinkinį aptiko anūkas Yukihiro, atvykęs į gimtąjį Shibata miestą iš Tokijo, kur apsigyveno po studijų ir įkūrė  savo fotografijos studiją. Jis buvo maloniai nustebintas ir sužavėtas atradęs savo ankstesnių penkių kartų protėvius, fotografuotus per 140 metų nuo pat fotografijos atsiradimo Japonijoje. Suprantama, jis savo pirmtakų niekada nebuvo matęs tokių tikroviškų ir natūraliai sutampančių su gimtojo miesto istoriniu kontekstu. Stulbinanti, pasak vokiečių prieškario menotyrinko Walterio Benjamino, fotografijos "akimirkos galia" paskatino Yukihiro dar uoliau ieškoti vizualiųjų savo giminės šaknų. Jis leidosi į daugiametę kelionę, kurioje siekia rasti atsakymus į esminius klausimus, kas yra vaizdinė atmintis, kur glūdi fotografijos - kaip dokumento ir jos meninių pradų jungimosi - prasmė.

Prieš seminaro dalyvių akis dideliame "Agilos" kiltūros centro ekrane viena kitą keičia kelių tolimos japonų šeimos generacijų atvaizdai.  Juose - neįprastais europiečio akiai apdarais žmonės, ypač moterys. Jie per dešimtmečių tolumas žvelgiantys į mus oriai, išmintingai, lygiai taip, kaip ir mūsų protėviai iš senų parudavusių lakštų.

Kitokį - fotografijos ir dailės - santykį istorijoje nagrinėja Vilniaus dailės akademijos  Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas, profesorius Alvydas Lukys. Tai nuolat iš kartos į kartą kūrėjams ir jų darbų vertintojams kylantis klausimas: ar gali ne gyvos žmogaus akies ir rankų, bet objektyvo ir chemijos (šiandien - ir elektronikos) perteikti vaizdai įgyti savitos estetinės vertės? Taip pat išlieka aktualus klausimas, kada iš tikrųjų buvo išrasta fotografija ir kada ji pradėta praktiškai taikyti. Įprasta manyti, kad fotografijos istorija prasidėjo nuo 1839 metų, kai apie šį išradimą oficialiai paskelbta Prancūzijos mokslų akademijoje. Tačiau tiek toje šalyje, tiek Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur  apie šviesos poveikį jai jautrioms medžiagoms buvo žinoma gerokai seniau, tik nemokėta to įtvirtinti ilgesniam laikui, tai yra - užfiksuoti. Taip pat jau ne vieną šimtmetį dailininkai mokėjo naudoti padidinamuosius stiklus ir veidrodžius savo kompozicijoms konstruoti.

Į seminarą atvykusios garsios anglų fotografės, leidėjos ir Farnhamo menų universiteto profesorės Annos Fox nuomone, fotografija - nuo paprastosios pastatyminės iki manipuliatyvinės -  kaip naujas raiškos stilius daro įtaką šiandienos pasaulio dokumentavimui.

Nebe pirmą kartą tarptautiniuose Nidos optinio meno kūrėjų sambūriuose dalyvaujantis Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Andrejus Baskakovas savo paskaitą skyrė priminti likimams tų XX amžiaus rusų fotografų, kurie spėjo pelnyti šlovę ir populiarumą, bet dėl politinių aplinkybių buvo režimo represuoti ar jiems neleista vykdyti savo projektų. Tik prabėgus daugeliui metų, šių kūrėjų darbai visuomenėje vėl tapo populiarūs. Menininkas ir ideologija - ši tema Rusijoje buvo visada aktuali. Remdamasis Maksimo Dmitrijevo, Sergejaus Prokudino-Gorskio, Aleksandro Rodčenkos,  Aleksandro Grinbergo ir kitų žinomų fotografų biografijomis, pranešėjas pamėgino įvertinti sovietinės propagandinės sistemos įtaką šių autorių kūrybai ir Rusijos meninės fotografijos raidai.

Jau trečius metus seminare vyko vakariniai fotografijų rodymai „Nida OFF". Jų pagrindinis tikslas pristatyti tiek jaunus, tiek kūrybinę patirtį turinčius fotomenininkus, aktualizuojant naujas tendencijas Lietuvos fotografijoje. „Nida OFF" programų rodymo metu tikėtasi ir sulaukta diskusijų bei aptarimų. Programos kuratorius - LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas.

(Bus daugiau)

Rubrika "Fotografija" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.