Fotografija

Dažnas kaunietis, lankydamasis įvairiuose renginiuose, turbūt bent iš matymo pažįsta su fotoaparatu vaikščiodavusį žmogų. Tai - Zenonas Šiaučiulis. Sausio 3-iąją jam sukako 90 metų, nors tiek tikrai neduosi. Zenonas visada stengėsi būti įvykių sūkuryje, tapęs pensininku, eidavo ir į sporto varžybas, ir į bažnytinius, kultūrinius, politinius renginius, piketus, mitingus, lankydavosi bendruomenių susibūrimuose, atlaiduose. Visur jam atrodydavę svarbu ir įdomu. Jis stengdavosi fiksuoti įsimintinas akimirkas, matytus gražius gamtos vaizdus, jam knietėjo parodyti puikius žmones, jo smalsus žvilgsnis pastebėdavo ir negeroves. Kartais jis padėdavo jas pataisyti.

Zenono draugystė su fotoaparatu prasidėjo jaunystėje, kai įsigijo keturkampę „dėžę" „Komsomolec". Dirbti ir pats daryti nuotraukas namuose įsirengtoje fotolabaratorijoje išmoko savarankiškai ir draugų padedamas. Kai vėliau įsigijo fotoaparatą „Zorkij", o paskui - ir „Zenit E", nuotraukos tapo kokybiškesnės, jas ėmė siūlyti įvairiems laikraščiams ir žurnalams. Redakcijos Zenono nuotraukas dažniausiai panaudodavo, kartais jas papildydavo ir tekstais, o kai kada ir jis pats šiek tiek parašydavo. Visose redakcijose jo nuotraukas mielai priimdavo, dažniausiai tik Zenonas iš kokio nors renginio jas pasiūlydavo, nes joks fotokorespondentas ten nebūdavęs nusiųstas.

Taigi jo nuotraukos būdavo dokumentinės. Iliustruodami pranešamas žinias, kartais jo nuotraukas rodydavo ir per televiziją, kai ji dar buvo nespalvota. Z. Šiaučiulis parodė savo darytas žymių žmonių - sportininkų, politikų, menininkų - nuotraukas su jų autografais arba tokias, kur jie kartu nusifotografavę.

Nors iš profesionalios žurnalistikos duonos nevalgė, Nepriklausomybės metais Z. Šiaučiulis buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Tai buvo tarsi padėka už jo aktyvią pagalbą redakcijoms.

Zenonas pasakojo, kad jis dažnai dar prieš įvairias sporto rungtynes įspėdavęs jų rezultatus, o kai apie tai pasakydavo savo bičiuliams, šie tik juokdavosi, sakydami, kad šis išsigalvoja. Vis galvodavo, kaip jiems įrodyti šią savo savybę. Sumanė prieš rungtynių pradžią per televiziją komentatoriams pradedant apie jas kalbėti, į diktofoną įrašyti savo spėjimą ir pasakyti apie varžybų baigtį. Kelis kartus tai padarė ir visiems netikintiems apie šią orakulo savybę turi kuo įrodyti. Zenonas įspėja ir kitus skaičius. Turi įsirašęs įrodymą apie tai, kai per vieną televiziją buvo diskutuojama apie euro įvedimo gerumą, o žiūrovų prašyta atsakyti į klausimą, ar reikia jį įsivesti. Zenonas parodė įrašą, kaip pačioje laidos pradžioje pasakė, kad 76 % žiūrovų nenorės euro, o paskui paaiškėjo, kad būtent tokį rezultatą televizijoje ir parodė. Zenonas savo gydytojo klausė, ką galėtų reikšti, kad jis įspėja, gal jam kokia liga. Tas atsakęs, kad tai - Dievo dovana.

Paklausiau Zenono, ar turėdamas tokių orakulo savybių jis nebando užsidirbti pinigų lažybų bendrovėse. Šis atsakė, kad to lažybų kontorų triukšmo jis negalįs pakęsti, o be to, jis įsitikinęs, kad, jei jis imtų lošti, tada tų rezultatų neįspėtų, nes atspėja ne dėl pinigų. Juk jis nėra vargšas, kad iš tokių dalykų uždarbiautų, pinigų jam esą pakanka, už tai jis dėkingas ir Landsbergiui, ir Brazauskui, ir partijai, ir Vyriausybei... Tik nemėgsta vagių, melagių ir sukčių, nesvarbu, ar jie konservatoriai, ar socialdemokratai, ar kitos partijos veikėjai.

Z. Šiaučiulis gimė 1935 m. sausio 3 d. Kaune, keturis vaikus auginusioje šeimoje. Mokėsi 6-oje vidurinėje mokykloje, išsilaikęs vairuotojo teises, paimtas į sovietinę kariuomenę, tarnavo Uljanovske. Ten lengvuoju automobiliu vežiojo generolą, o 1955 m. gegužės 24 d. išsilaikė teises, kurios leido vairuoti sunkvežimį ir autobusą. Grįžęs iš armijos, Kaune įsidarbino autobusų parke, važinėjo maršrutiniu autobusu, dažniausiai miesto maršrutais, kartais ir po Kauno rajoną, rečiau - tolimesniais. Pats buvo ir kontrolierius, iš rulonėlio plėšdavo bilietus. Teko ir su „zuikiais" pakovoti. Vėliau dirbo konservų fabrike, po Lietuvą vežiodavo jame gaminamą produkciją. Yra dirbęs ir sanitariniame autoūkyje, kur tekdavo pas ligonius vežioti gydytojus, medicininę įrangą. Dar dirbo tankų gamykloje, vežiojo direktorių. Tada per atostogas ilsėdavosi Sočyje, Krasnodare. Iš šios darbovietės išėjo į pensiją.

„Niekuomet nerūkiau, nebuvau net bandęs, jei kartais pamatau parduotuvėje prieš mane stovinčią ir rūkalus perkančią moterį, norėdamas replikuoti šiam pasirinkimui sakau jai, kokio nors valgio receptą, kad už tuos pinigus galėjo jam reikalingų produktų nusipirkti, o ta mane palaiko niekus šnekančiu kvaileliu, nors kasininkė mano užuominą supranta", - juokauja Zenonas.

Galbūt todėl, kad niekada nerūkė, o išgerdavo labai retai, jau daugiau kaip 10 metų našlaujantis Zenonas iki šiol atrodo palyginti žvalus ir sveikas, nors jau šiek tiek sulinko. Sveikatos problemų, be abejonės, turi, bet daugiausia jų patyrė pats būdamas keleiviu patekęs į dėl kito žmogaus, beje, žurnalisto, sukeltą avariją. Jam iki šiol patinka muzika, todėl dažnai lankosi koncertuose, o užmiega tyliai grojant gražiai muzikai per radiją.

Vyresnysis brolis Romas jau seniai miręs, jis susigadino sveikatą dirbdamas linotipininku „Spindulio" spaustuvėje, mirusios ir dvi Zenono seserys.

Linkime Zenonui dar daug šviesių dienų!