Fotografija

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veikia Henriko Gaičevskio personalinė paroda „Dangos". Atidarymo renginys - lapkričio 17 d. (pirmadienį) 17.30 val. Paroda veiks iki gruodžio 6 d.

Parodoje atveriami du skirtingi autoriaus akiračiai - dokumentiniai pastebėjimai besimokant kunigų seminarijoje, keliaujant į Vatikaną ir minimalistinė tipologinės fotografijos serija, kurią pats autorius 1995 m. pristatė kaip parodą „Dievo ženklai".

Autorius domėjosi paveldo objektais - savo nuotraukose fiksuodavo piliakalnius, dvarus, sodybas, bažnyčias. Didelio Henriko dėmesio susilaukė ir požemių dangos. Jas autorius fotografavo Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Kaune. Dangtis menininkui buvo kaip amžinybės simbolis. Dvasinga prigimtis Henriką atvedė ir į kunigų seminariją. Nors ir pasirinkęs pasauliečio gyvenimą, jis išliko tikintis žmogus. Visgi tikėjimas kartais yra tik ėjimas, o einant svarbu žiūrėti sau po kojomis.



H. Gaičevskio kūrybos pradžia siejasi su studijų metais Kauno kunigų seminarijoje devintajame dešimtmetyje. Unikali patirtis studijuojant seminarijoje leido puikiai išmanyti religines šventes ir apeigas. Šis laikotarpis taip pat žymėjo jo asmeninių ieškojimų ir institucinės aplinkos sąveiką. Galbūt būtent čia formavosi jo gebėjimas įsiklausyti į tylą, šviesos pulsą, daiktų buvimą ir ieškoti sakralumo ne tik bažnytiniuose simboliuose, bet ir kasdienybėje. Autoriaus nuotraukose atsiskleidžia asmeninis gyvenimas - ritualai ir kasdienybė, tačiau kartais juose įsiamžina ir neįprastos emocijos.

Serijoje „Dievo ženklai" požemių dangos veikia kaip ribinė erdvė, kur susitinka miesto techninė logika ir žmogaus pasąmonės teritorijos. Tai sistema, palaikanti gyvenimą - vanduo, šiluma, energija, tačiau išliekanti šešėlyje. H. Gaičevskio užfiksuoti motyvai tampa meditatyvios stebėsenos forma, kurioje grožis slypi struktūroje, tekstūroje, kartojime ir miesto atminties likučiuose. Dangčių formos - apskritimai, įrėžimai, raidės, numeriai - tarsi miesto kalba, savitas raštas, kuriuo užrašoma kasdienybės tvarka. 1995 metais serija daugelį nustebino savo turiniu, buvo tarsi lengvas gyvenimo šaržas.

Pasak artimųjų, Henrikas buvo jautrus, juokingas, pastabus detalėms, preciziškas, ypatingai tvarkingas. Jis retai sau keldavęs klausimą „o ką pagalvos kiti". Jis tiesiog darydavo taip, kaip jam liepdavo širdis, ir eidavo ten, kur vedė įkvėpimas. Cituojant patį autorių - „Kažkur girdėta graži frazė: stebėkis, kad kitus nustebintum. Ir smulkmenose pamatyk įdomumą, surask daiktelio ryšį su savimi ir įtrauk jį į savo gyvenimą: kad net tas milijonų kojų numindžiotas dangtis tau pradėtų rūpėti."

Parodos ekspozicija parengta iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyve saugomų H. Gaičevskio nuotraukų. Lietuvos fotomenininkų sąjunga per ilgus savo gyvavimo metus yra sukaupusi vertingą ir vieną didžiausių fotografijų kolekciją Lietuvoje, kuri nuo 2019 m. yra intensyviai skaitmeninama, aprašoma ir viešinama.

Už pagalbą rengiant parodą taip pat dėkojame H. Gaičevskio artimiesiems, Kiprui Dubauskui ir Miglei Maslauskaitei.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

APIE AUTORIŲ:

Henrikas Gaičevskis gimė 1964 m. kovo 30 d. Lentvaryje. Mirė 2004 m. Studijavo filosofiją ir teologiją Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje ir žurnalistiką Vilniaus universitete. 1982 m. buvo priimtas kandidatu į Lietuvos fotografijos draugiją, bet 1985 m., įstojęs į kunigų seminariją, buvo pašalintas. Nuo 1990 m. buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Dirbo katalikiškoje spaudoje ir Kultūros paveldo centre, buvo leidinių „Katalikų pasaulis", „Sandora", „Žemės druska", „Naujasis židinys", „Dienovidis", „Dialogas", „Respublika" fotografas. Surengė personalines fotografijų parodas: „Draugų portretai" (1982), „Žemė ir žmonės" (1983), „Ekologija" (1986), „Pasiruošimas kunigystei" (1989), „Piligrimų kelionė į Romą" (1993), „Susitikimas su popiežiumi" (1994), „Tezė (Taizé)" (1994-1995), „Dievo ženklai" (1995).