Nuomonių barometras

Viktoras Denisenko  

Ne taip seniai iš Didžiosios Britanijos atėjo žinia apie „drastišką eksperimentą“ – laikraščiai „Times“ ir „Sunday Times“ planuoja nuo birželio mėnesio apmokestinti priėjimą prie savo interneto svetainių. Atrodytų, tai prieštarauja paties interneto principui, kur informacija gali laisvai ir nevaržomai pasklisti tarp milijonų vartotojų, tačiau britų žiniasklaidos atstovai yra įsitikinę, jog eina teisingu keliu.

Mintys apie internetinio turinio apmokestinimą nėra svetimos ir Lietuvai. Prieš keletą savaičių „LogIn 2010“ konferencijoje vyko diskusija „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“. Ten ši tema tapo vos ne pagrindiniu ginčo objektu: dienraščio „15 minučių“ generalinis direktorius Tomas Balžekas pareiškė, jog „kaip ir meilė, informacija turi būti prieinama nemokamai“, tuo tarpu kai „Verslo žinių“ vyriausias redaktorius Rolandas Barysas paprieštaravo jam, jog „nemano, kad būna nemokami pietūs“. Diskusijai pasibaigus, kiekvienas liko prie savo nuomonės, o atsakymas į klausimą, kokia ateitis laukia informacijos internete – laisvoji sklaida ar apmokama prieiga – taip ir nebuvo atrastas.

„Times“ ir „Sunday Times“ eksperimentas yra reikšmingas, kalbant apie žiniasklaidos ateitį interneto eroje. Po kurio laiko būtų įdomu aptarti jo rezultatus. Tačiau svarbu suprasti ir tai, jog tai, kas gali būti sėkmingai realizuota Didžiojoje Britanijoje nebūtinai pavyks padaryti Lietuvoje.

Iš tikrųjų, „Times“ ir „Sunday Times“ eksperimentas nėra pernelyg drastiškas Vakarų pasaulio kontekste. Naršydamas po anglakalbį interneto segmentą esu pastebėjęs, jog nemaža dalis turinio ten ir taip yra mokama. Kalbu pirmiausiai apie mokslinę informaciją – dažnas anglakabis tinklalapis pateikia tik pirmą mokslinio straipsnio puslapį arba santrauką, o norint gauti visą tekstą reikia už tai susimokėti. Nors mokestį dažniausiai būna nedidelis, tačiau tai yra tikri pinigai. Panašiai ir su knygomis – įvedę į paieškos sistemą autoriaus vardą ir knygos pavadinimą jus greičiau gausite nuorodą ne į knygos tekstą, o į daugybę pasiūlymų nusipirkti šią knygą internetu. Ko gero, tokią situaciją galima paaiškinti Vakarų pasaulyje gana griežtai paisomomis autorinėmis teisėmis, už kurių pažeidimus taikomos nemenkos baudos.

Lietuvoje situacija yra kiek kitokia. Internetas vertinamas kaip nemokamos informacijos lobynas, iš kurio kiekvienas turintis prieigą gali bet ką ir bet kada pasiimti. Panašiai ir su žinių portalais. Dažnai vieną ir tą patį aktualesnį ar skandalingesnį straipsnį galima būna aptikti visuose populiariausiuose žinių portaluose. Ten pat atsiduria nemažai straipsnių, atkeliavusių ir iš popierinių laikraščių ir žurnalų. Faktiškai, interneto žinių portalai Lietuvoje konkuruoja ne informacijos originalumu, o naršymo priemonių patogumu ir siūlomų pramogų kiekiu.

Nežinau, ar Lietuvoje artimiausiu metu galėtų atsirasti žiniasklaidos priemonė, kuri ryžtųsi tokiam pat eksperimentui, kaip „Times“ ir „Sunday Times“. Aišku, jog tokį žingsnį pasiryžęs žengti leidinys turėtų pasiūlyti skaitytojams visiškai originalų turinį, kuris būtų įdomus ir netrivialus, o tai reikštų ir dideles investicijas į kūrybinę komandą ir techninį personalą. Ką gali žinoti – gal ir mūsų žemėje atsiras vienas-kitas drąsus eksperimentatorius, tačiau, greičiausiai, tai atsitiks dar ne rytoj.