Pasijuokime kartu

Sako, mūsų probočiai medžius šventais gamtos kūriniais laikė. Panašu, kad ir dabar taip yra. Teisingiau, ne visai taip. Jie pasidarė dar šventesni. Turbūt net nepalyginamai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 

Andai įsijungiu televizorių - ir ką matau? Labai oriai atrodantis aplinkosaugininkas ne mažiau rimtai skaičiuoja vieno žemės savininko labai neteisėtai, tai yra negavus seniūnijos vadovo - taigi seniūno - leidimo, tikriausiai žmogui nė nepagalvojus, kad to reikia, nusprendė iškirsti savo sklype savavališkai, vadinasi, irgi be jokio žemiškojo leidimo, suaugusius medžius. O tie „medžiai" - beveik krūmokšniai, storiausi - bene kaip ranka, kiti gi ir visai pusiau žagarai. Taigi dėl tokio „pažeidimo", aplinkosaugininkas, kaip įsijautęs pats pasakoja filmuojamas televizijos kamera, priskaičiavęs tokią baisybę Motinėlei Gamtai padarytos žalos, kad, girdi, piktavaliui savininkui teks sumokėti už kiekvieną tą „medį galiūną" po tūkstantį eurų baudos! Mat nukirsta jų neregėta galybė - net apie šimtas vienetų... Pagaliau aplinkosaugininkas geraširdiškai randa galimybę sumažinti baudą - iki septyniasdešimt tūkstančių... Viešpatie, kokia malonė! Savininkas, padaręs šitokį pasibaisėtiną nusikaltimą, aplinkosaugininkui už gerą širdį, turėtų rankas bučiuoti... 

O ko iš tiesų verti tie „medžiai" - gal alksniukai, gal drebulytės ar kiti labai greit plintantys lapuočiai, tik iš bėdos malkoms betinkantys? Pamėgink kam parduoti, paprašyk mokėti po vieną eurą už „štuką" - puspročiu potencialaus pirkėjo būsi išvadintas, kažin ar vieną eurą už dešimtį sutiks mokėti...

Taigi va kas išeina, kai tokios bei panašios (ar pagaliau - kad ir nepanašios) kvailystės teisės aktais, netgi įstatymais virsta... Bet, kaip sakoma, kvailumui ribų nėra. Vadinasi, belieka laukti naujų, ko gera, dar net „gudresnių" ir visokių ten „aktų". O tik paduok panašiam į anksčiau minėtą aplinkosaugininką pareigūnui tokį „aktą", tai jis varganą žmogelį taip iškočios, taip vienokiu ar kitokiu būdu išaktins, kad tas neteks ir žemės, ir namų, ir šiaip kokio turto, jei iš tiesų už savų (!!!) žagarų krūvą reikės pakloti šimtą... na, pagaliau, kad ir ne šimtą, o tik kokius penkiasdešimt tūkstančių... Sic!