Pasijuokime kartu

Neužtenka pasakyti, kad mūsų senstelėjusio daugiabučio balkonai gana patogūs. Žvelkime giliau. 

Šitie balkonai, statybininkų, pamenu, apskelbti lodžijomis, turi tokią vertingą savybę, kuri daro juos netgi komfortiškus. Bent jau vienu požvilgiu.

Pagaliau, įmanoma, ir ne vienu.

Mat kaimyniškai sušlieti po du. Suporuoti. Pristumti vienas prie kito. Aklinai. Priženyti, liaudiškai šnekant. Va. 

Žinoma, rastųsi turbūt neišmanėlis, kuris pečiais trūktelėjęs ar makaule mostelėjęs, o gal apatine lūpa vėptelėjęs, nuzaunytų: kas čia ypatinga, kokia iš to nauda? Bet nieku gyvu nepatikėčiau, kad šitaip ar panašiai nupliaukštų glaudžiausias mano kaimynas. Tas, kurio balkonas su maniške lodžija mirtinai suženytas. Kas kas, o jis tai jau tikrai nutuokia, jog artima bendrystė - neblogai. Gal net gerai.

Sakysim, visuotinė šventė ištinka. Kaip antai Kalėdos. Vienintelė metuose tokia. Pažymėti aktualu, vadinasi. Tik nepadoru, sakoma, pirmąjį kalėdadienį į svečius bruktis. Namuose švęsti pridera. 

Čia kaip nereikia geriau susirakinę mūsų balkonai - tfu, kad juos kur - lodžijos! - gelbsti. Nėra ko baimintis, jei ir speigas. Kailinius užsivelkam. Nė žmonoms nėra kaip subjurti. Kiekvienas savoj namų aplinkoj juk sėdim, kojos per slenkstį nekeliam. Bet vaišinamės drauge.

Puikumėlis!

Žinoma, ne vien per šventes mūsų lodžijinė prietelystė didžiai patogi. Kai kada ir pilkoje kasdienybėje praverčia. Ypač kaimynui. 

Tarkim, buto raktą pragaišina - nutinka tai, neapšnekant, jam reguliariai, kas trečią - ketvirtą mėnesį, o grįžęs iš darbo, žmonos neranda. Ne kažin kokia bėda: į savą lodžiją įgriūva per maniškės šoną perrėpliojęs. Įkiša tamtyč besinešiojamą atsuktuvą į durų plyšį, gerai pavartalioja. Alkūne pabarškina. Neiškentusi sklendė - paukšt! - atšoka.

Ir šiaip beveik vien per lodžijas bendraujam. Atsibogina, pavyzdžiui, rudenį prietelius iš kaimo obuolių - į mano lodžiją pusmaišioką ištremia. Aptinku - priglaudžiu, aišku. Skolingas nelikti mėginu, suprantama. Alaus bent artipilnį "bambalį", iš savo šaldytuvo išguitą, jo lodžijoje apgyvendinu. Ar kitą kokį panašios paskirties objektą įkurdinu. 

Ši mūsų išmanioji veikla abipus lodžijinės demarkacijos linijos nenutrūko net, kai, žmonos verčiamas, kaimynas savo lodžiją įsistiklino. Mat arčiausią man pasienio langą visada palieka atvirą. 

Taigi gyvuojam. Lodžijomis susirėmę, ketvirtą dešimtmetį džiaugiamės. Prireikus vienas kitam talkon bėgam.

Sumanė andai kaimynas savo įstiklinton lodžijon saulės daugiau įsileisti. Langus, vadinasi, prakrapštyti. Apmusiję pernelyg, mažne užakę buvo.

Nusikėlė langapusę ir pradėjo voratinklius nuo rėmų glemžti. Stiklus braukyti. Aprūdijusius vyrius brūžinti.

Nepraėjo pusvalandis - pro stiklus besiiriančius dangumi debesėlius įžiūrėti buvo galima. Apsidžiaugęs pamėgino langapusę užkabinti. Tik kiek beprakaitavo, nieko neišėjo. Užsiožiavusi langapusė šonan sprūdo, ir gana. Tad suskato kaimyniškos talkos ieškotis.

Išgirdęs prieteliaus balsą, skubu pagalbon. Regiu: tas langas kaip tik prie mano lodžijos prigulęs. Pasiekti - vieni juokai.

-Laikyk už rėmo, - moko kaimynas, - o aš pamėginsiu vyrių strypus į kilpas įnerti. 

-Gerai - sutinku. - Nerk sau į tas kilpas.

Ir ištiesęs rankas kuo tvirčiau apkabinu svetimą langapusę.

Bet... Staiga paslystu ir, visa jėga trūktelėjęs, išplėšiu kaimynui iš nagų jo turtą. Persisvėręs per lodžijos turėklą, pakimbu žemyn galva. Penktame aukšte. Su langapuse glėbyje.

Tai jau ne juokai. Net kaimynas persigąsta. 

- Paleisk. - liepia, - tą velnio langapusę, nes iškrisi!

Žvilgteliu apačion.

Ogi palei mūsų daugiabutį patiestu šaligatviu žmonės be atvangos zuja. 

- Dinkit! - rikteliu. - Langą mesiu!

Tačiau mano perspėjimas - lyg šauksmas tyruose. Užuot išbėgioję, praeiviai būriuotis ima. Žiūriu, ir kaimynė iš ketvirto aukšto tiesiai po manimi palenda. Galvą užvertusi smakso.

- Traukis, Konstancija-a!.. Negaliu daugiau-au!.. - bliaunu.

- Begėdis!.. Anksčiau tik: Kastute, Kastute... O dabar - Konstancija! Žiūrėk, koks oficialus pasidarė!.. - pasityčiojamai rangosi moteriškė.

- Šali-i-in! - subaubiu iš paskutiniųjų. - Neišlaikysiu!.. Užmušiu-uu!!.

- Ak tu, kiaule!.. - piktinasi kaimynė. - Girdit, žmonės?.. Nugalabyti mane grasina!

Nežinia, kuo viskas galėjo baigtis, jei kaimynėliui nebūtų atėjusi mintis pagriebti jo lodžijos kampe riogsančią virvę. Sumezgęs kilpą, užmetė ant langapusės. Drauge vargais negalais įvilkome ją vidun. Tik tada, likęs be papildomo svorio, šiaip taip įstengiau atsitiesti.

Nuo anos dienos ir aš savo lodžijoje laikau pasidėjęs stamantrios virvės ritinuką.

Maža kas...