Turbūt norėdamas pademonstruoti kokius nors ypatingus gebėjimus sunkiai berastum geresnę progą, kaip vestuvių puota. Žinoma, visi mielai klausosi nesiliaujančios piršlio šnekos. Bet ilgam vakarui, o kartais ir nakčiai net energingiausiam lėbautojų vadui išmonės bei jėgų pritrūkti gali.

Kaip tik taip nutiko vestuvėse, į kurias su kitais svečiais buvo pakviestas Skiedra. Situaciją dar labiau komplikavo kita aplinkybė: piršlys, sąmojų balsiau nei reikėjo belaidydamas, užkimo ir nutilo pusėj žodžio sakytum išjungtas radijas.

Svečiai pasijuto likę it viščiukai be perekšlės.

Tarsi nematomam dirigentui mostelėjus, nustojo kikenti moterys. Padėjo ant stalų bokalus ir taures vyrai. Visoje pokylio salėje - nė krepšt.

Čia Skiedra pajuto, jog užeina begalinis noras čiaudėti. Jis dar mėgino tą norą apmalšinti tyliai nusišnypšdamas, bet nosis netikėtai sutrimitavo tarsi medžioklės ragas. Svečiai, suprantama, sužiuro garso šaltinio pusėn.

Suvokęs, jog nenorom atsidūrė dėmesio centre, Skiedra kelias akimirkas svarstė, kaip elgtis toliau. Galop dingtelėjo.

- Kas pažįsta Krumplevskį? - staiga šūktelėjo jis.

Salėje vėl įsivyravo mirtina tyla.

Pagaliau iš tolimo kampo pasigirdo nedrąsus moteriškas balsas:

- Ar tą praplikusį mėlynanosį, dvi pačias su vaikais palikusį ir trečios tebeieškantį?

- Ne, ne! - atsiliepė kitas, tvirtesnis moteriškas balsas iš priešingos salės pusės. - Jūs, brangioji, kažką painiojate. Tai padorus vyras, gal ketvirtą dešimtį metų - su vienintele žmona...

- Ir ne joks plikagalvis! - jau nežinia iš kur sučiauškėjo trečias moteriškas balsas. - Plaukai - pavydas ima: garbanos ligi pečių...

- Palaukit, ponios, regis, nė viena iš jūsų nėra teisi! - įsikišo vyriškas balsas iš salės gilumos. - Tai bus tas, ministerijoje pernai dideliu viršininku įsitaisęs. Naujo modelio mersedesą šiemet nusipirko. Daikčiukas - oho!..

- Kokį mersedesą! - užprotestavo galingas bosas nuo durų pusės. - Kada gi matėte mersedesu važinėjantį? Jei norite žinoti, jis nemėgsta jokių mersedesų... O įsigijo, aišku, patį naujausią jaguarą. Mašinytė - neatsižiūrėsi!..

- Na jau - jaguarą?!.. - nesutiko sodrus baritonas, atskriejęs visai iš kito patalpos krašto. - Jis - ne iš kvailių, kurie tokius perka. Visureigiu džipu, supernauju linkolnu, apsirūpino. Ne automobilis - monstras!..

- Apie ką jūs kalbat! - permušdamas paskutinį oratorių per visą salę nuskambėjo dar vienas vyriškas balsas. - Ar kas nors žino?

- Kaipgi... Na, apie... Apie Krumplevskį, - va... - lyg subliuškęs balionas sušvokštė bosas.

- T-taigi, taig-gi - apie aną... - kaip neteptos durys sugirgždėjo baritonas.

- Aiš-š-šku, apie šitą... - vos girdimai sušvebeldžiavo dvejetas ar trejetas moteriškų balsų.

- Ar jį pažįstate? - kamantinėjo naujasis vyriškas balsas.

- Mes... Bet ponas, pirmas paminėjęs tą pavardę, matyt, pažįsta, - spėliojo drauge bosas su baritonu.

Svečių akys vienu metu nukrypo į Skiedrą.

- O ką - aš?.. - susigūžė šis. - Aš tik paklausiau...

Tada ir paaiškėjo, jog niekas iš svečių, neišskiriant paties Skiedros, ne tik nepažinojo jokio Krumplevskio, bet nebuvo nieko apie jį nė girdėjęs.

Suvokusi vedžiota už nosies, salė suūžė kaip pajudintas avilys. Skiedrai būtų buvę tikriausiai riesta, bet tuo metu atgavo balsą piršlys.

- Na, tai, mieli, svečiai, dar kartą išgerkim į jaunųjų sveikatą! Valio! - garsiai paskelbė jis tostą.

- Valio-oo! - nuaidėjo daugiabalsis vestuvininkų choras.