Archyvas :: Algis Kusta: Daina apie prakaituojančius ponus
Algis Kusta
Algis Kusta
Senų spaudinių krūvelėje radau vieną žurnalo „Naujoji sodyba" (dvisavaitis daržininkystės, sodininkystės ir kitų smulkiųjų ūkio šakų žurnalas, leistas 1938 - 1944 m. Kaune) nuo laiko pageltusį puslapį su eiliuotu tekstu, pasirašytu Dėdės Arbūzo. Eilėraštis rašytas nelengvais pragyventi karo metais, bet gal kolegoms bus įdomu pasiskaityti, nes šiek tiek asocijuojasi mūsų buitimi, kai vasaromis ponai miestelėnai pasklinda po įvairias užmiesčių vietas, tėviškes kaime, ilsisi ir darbuojasi savo įsigytose sodybose.
Daina apie prakaituojančius ponus
Mūsų gadynėj
Ponai išnyko,
Nepamatysi
Nė vieno dyko.
Grūdina savo
Būdą jie švelnų -
Juodą duonelę
Prakaitu pelno.
Daug ji skanesnė
Jiems pasidarė
Dirbant praliejus
Prakaito marę.
Kur tik nueisi,
Kur tik nuvyksi,
Buvusį poną
Visur sutiksi.
Ponus pažino
Beržai ir uosiai -
Kerta juos ponai
Net išsijuosę.
Rasit ir pievoj
Poną ne vieną -
Pjauna sukaitę
Jie tenai šieną.
Vieni akėja,
O kiti aria,
Ir nieko blogo
Nepasidarė.
Tik atsirado
Jiems apetitas
Ir neregėtas,
Ir nematytas.
Kepalą duonos
Čiumpa į ranką,
Jiems puodo barščių
Nebeužtenka.
Neatsilieka
Ir mūs panelės:
Su tamsa gula,
Prieš saulę kelias.
Liejant prie darbo
Prakaitą sūrų
Pudrų nereikia
Ir manikiūrų.
Tartum papirktos
Naktį jos knarkia.
Nemigos dingo,
Dirksniai neveikia.
Darbus užbaigę
Grįš jie į miestą,
Savo uždirbtą
Atsiveš sviestą.
Komentarai (0)