Būna taip, kad žmogui tarytum nei iš šio, nei iš to keisčiausių dalykų nutinka. Rodos, nieko panašaus dieną galvote nesugalvosi, naktį sapnuote nesusapnuosi.
Nutiko toks dalykas vienąkart ir Rickui, šiaip žmogui ramiam, ne pabaldai.
Prasidėjo viskas lyg iš nieko.
Važiuoja sau žmogelis neseniai nusipirkta šiuolaikiško transporto priemone, pro šalį plaukiančiais peizažais gėrisi. Daugiau kaip dešimtmetį ankstesniam savininkui, o gal ir ne vienam atitarnavusio nūdienės technikos pasididžiavimo motoras nei galadieniškai dreba, nei be saiko dūmija. Ir varo tą metalo, stiklo ir plastiko konteinerį, automobiliu vadinamą, su visu jame pūpsančiu Rickumi ganėtinai lengvai. Be jokių ten čiaudulių, riaugėjimų ar dar nepadoresnių garsų. Vairuotojui tik vairą krutinti belieka.
Netikėtai Rickui it kūle vožė galvon mintis: palenktyniauti būtų ne pro šalį! Kaip gi dar visa, ką pajėgia mašinytė, kitiems beparodysi? Gali, žinoma, mėginti be svetimų akių su geru vėjeliu palėkėti. Kaip piemenys, dabar jaunuoliais tevadinami, daro: numygia akceleratoriaus pedalą ligi grindų ir, nieko nepaisydami, varo. Tokius automobilių varovus paskui tenka iš griovių gabalais išrankioti. Arba nuo pakelės medžių dalimis nukrapštyti. Žiūrint kuris kur pataiko.
Su užkrečiama greičio liga apsirgusiais vaikėzais solidžiam suaugėliui rungtis, žinoma, nepritinka. Dar, ko gera, ištikši kaip koks keturiolikmetis, pirman pasitaikiusian stulpan įmarmėjęs. O vairavimo meną ir miklumą prityrusiam šoferiui pademonstruoti - kas kita. Tuo labiau, kad kelias, nors asfaltu klotas, geltonsnapių šėlsmui nelabai tiko: siauras, zigzaguotas, tai į kalną šliaužiantis, tai pakalnėn smingantis.
Tačiau su kuo pasirungsi, jei visame plente kaip tyčia nematyt jokio automobilio? Rickus buvo benusimenąs, kai, galima sakyt, jam prieš pat nosį iš girios keliuko išsirioglino miškovežis. Stabdį teko visu svoriu užgulti, kad anam į uodegą forduku nešmaukštelėtų.
-Tfu, kad tave!.. - buvo besusikeikiąs.
Bet staiga dingtelėjo: va tokio transporto vairą tai jau tikrai rimtas šoferis tesukioja. Vadinasi, tik ką šovusiai į smegenis užgaidai patenkinti jis tiks, kaip nereikia geriau!
Tuo metu mediena krautas sunkvežimis staiga smarkiai išsijudino ir ėmė greitai tolti.
-Aha, pirmas pradėjai! - nustebo Rickus. - Na, palauk!..
Jis spyrė į "gazą" ir po poros minučių bėglį prisivijo. Bet pralenkti - niekaip. Sunkvežimis, priburbintas rąstų, ant kurių riogsojo krūva genėtų šakų su keletu kelmų, vairuotojo turbūt besigabenamų malkoms, per kalniukus šokinėjo it kengūra. Ir nešėsi pačiu plento viduriu, nekryptelėdamas šonan nė per colį. Vis dėlto viename posūkyje Rickui pavyko prasiveržti.
-Ne tau, kerėpla, su manim rungtis! - suraitė priešininkui špygą.
Tik nespėjo pergale atsidžiaugti, žiūri: ogi tas griozdas - vėl priekyje! Teko viską pradėti iš naujo. Bet ir anas, sunkvežimio kabinoje, pasirodė ne iš kelmo spirtas. Grėsmingai krypuodamas, miškovežis lėkė tarytum feraris ar poršas, baigiantis paskutiniam autoralio etapui. Buvo kartą, kitą Rickus bebaigiąs varžovą priveikti, bet tas suspėdavo liuoktelėti į šalį, atsidurdamas tiesiai priešais jo forduką.
Negana to, nuo šakų stirtos vienas po kito pradėjo kristi malkpagaliai. Keleto medinių bombų Rickui išsisukti pavyko, bet staiga į kelio vidurį žlegtelėjo išsikėtojusi kerplėša.
Vos ne vos spėjęs sustoti prieš nepervažiuojamą kliūtį, Rickus apstulbo pamatęs iš tolstančio miškovežio kabinos išlindusią ligi ausų išsišiepusio vairuotojo galvą. Ji buvo plikai nuskusta ir blizgėjo saulėje it nudilusi girnapusė, o veidas - greičiau vaikėzo nei suaugusio vyriškio. Miškovežio kabinoje sėdėjo ne ką teapsiplunksnavęs žaliūkas!
Atsitokėjusiam Rickui teko gerokai galvą pakraipyti, kol pagaliau toptelėjo: šiais nežinia kokiu stebuklu atsiradusio daugiau ar mažiau kvalifikuotos darbo jėgos stygiaus laikais vairuotojų juk, sakoma, trūksta. Ir net į tokią aiškiai ne piemenišką mašiną, matyt, neliko ką daugiau pasodinti...