Pasijuokime kartu

Povilas Sigitas Krivickas

UGNELĖ

Aš - ne Marčėnas

Ir ne Strielkūnas,

Nesu poetas iš Dievo meilės.

Jei maudžia strėnas

Ar dreba kūnas,

Rašau, kas kliūva tądien ant seilės.

Nėr tobulumo

Manuose posmuos,

Kartais šlubuoja ritmai ir rimai.

Gal iš žioplumo

(Reik pasiguosti)

Vyksta tarp žodžių nesutarimai.

Kalba gimtoji,

Pilna stebuklų,

Aidi lyg varpas ankstyvą rytą.

Žodį balnoji

Nirtų ar buklų,

O jis nenori tavęs klausyti.

Kinkai į jambą

Ar į chorėją,

Kad tarsi arfa gražiai aidėtų.

Bet sunkiai skamba

Ir šokinėja,

Lyg koks vežimas keliu duobėtu.

Jeigu nelemta

Dainiumi būti,

Tartum Maironiui ar Salomėjai,

Bent jau gyventa

Linksmai truputį

Ir kiek kvailokai - nes taip išėjo.

Bet jei Praamžius

Nedavė rakto

Nuo paslaptingo talento vartų,

Tada pakrapščius

Surauktą kaktą,

Kokios pavyko, eilės sutvertos.

Tegul nors dienai

Pakels jums ūpą

Neišradingi mano posmeliai,

Lyg šaltą žiemą

Per klaikią pūgą

Jausmams sušilti skirta ugnelė. 

TEPABANDO

Televizoriuj gražus koncertas

Ligoniukų labdarai surinkti.

Gal kitaip daryti būtų verta,
Net įstatymą atliepiantį priimti?

Tegul pinigus per žydrąjį ekraną

Žmonės suaukoja deputatams,

O riebias algas seimūnų klano

Atiduokime vaikų sveikatai.

Va, tada tegul visi gražuliai

Gauna tiek, kiek liaudis suaukoja.

Tepabando tie mandri ponuliai

Pasitikrint, kiek tikrai kainuoja.

KLAIKU

Girias Lietuva pasauliui:

Puikūs mūsų lazeriai,

Sunkiai telpa į makaulę,

Kokią naudą pažeria.

Pjauna storą jie metalą,

Lyg peiliu per sviestą,

Gydo akį ir negalią,

Jeigu būna riesta.

Perka lazerius lietuvių

Net amerikonai

Ir, pasmailinę liežuvį,

Giria orūs ponai.

Viskas būtų nuostabu,

Jei ne vienas riktas:

Lietuvoj nebe tabu

Kraštą šį palikti.

Nyksta čia kieti delnai

Ir atkaklūs protai.

Kam tie lazerių pelnai

Tautai nukapotai?

Reik daugiau daryt vaikų

Ir neplakt liežuviais,

Nes po šimtmečio: klaiku -

Nebeliks lietuvių.