Pasijuokime kartu

Petras Pūkelis

PLUNKSNOS  BROLIAI

VEIDAI

Imkim brolį gan iš arti,

 kad būtų ko nusitverti.

Bet kai vardu mini žmogų,

baisiai daros nepatogu.

Žmogus toks jau, sutvėrimas,

 kad dažniausiai pykti ima.

Ir todėl vardais minėti

 beveik nėra ko pradėti.

O veidai! Veidai kas kita.

 Nieko čia nepasakyta.

Žiūri į eilę kolegų,

o veidai pro šalį bėga.

Du kolegos žurnalistai

 latvius gan gerai pažįsta.

 Abu jiedu nuolat kosi:

 „Pažiūrėkit, kaip latviuose..."

Jiedu Pabaltijos krante

 pirmi ėmė kurt antantę.

Viens jų karštas, gana kietas.

 Kits flegmatikas ir lėtas.

Užuleiskim biskį vietos

tiems, kas lankėsi Sovietuos.

Vežė, valgydino dykai

 ir negrįžo bolševikais.

Viens jų vidutinio ūgio.

 Kitas taip, kaip pusė kūgio.

Trečias turi smarkų šuolį

 ir taip toliau, ir taip toliau.

Vienas Švedijoj buvojęs,

kitas Volgoj plovęs kojas.

 Vienas Vilnių nuolat mini.

O kitas - spiritus vini.

Mintys, ūgiai nevienodi.

 Bet visi vienaip parodė.

Gal todėl, kad šitie žmonės

vyko tam pačiam vagone.

Yr kolega, kurs po svietą

 bėgo taip, kaip žyds be vietos.

 Bet yra tokių kolegų,

kurie karčiamon tebėga.

Taigi plunksnos brolių rūmuos

 begalinis įvairumas.

Ir labai būtų nejauku,

jei visi būt vieno plauko.

1934 metai, Kaunas