Kadaise prieš besibaigiančių metų šventes mus, Naujosios Akmenės liaudies teatro aktorius, kultūros rūmai dažnai kviesdavosi talkon: tai prie naujametinės eglutės, tai šventiniam karnavalui. Pamenu, anuometinio Senelio Šalčio vaidmeniui buvo pakviestas mano kolega „Vienybės" redakcijoje ir scenoje A. Š.

Kultūros rūmų salė ir fojė pilnut pilnutėlė vaikų, triukšmas neišpasakytas, alasas - visi laukia nesulaukia dovanų. Senelis Šaltis ir šiaip, ir taip ramina, prašo tylos, pagaliau neiškentęs šūkteli:

- Jeigu nenutilsite, Kalėdų Senelis išeis su visu dovanų maišu, - bet čia pat susizgribęs pasitikslina, - Senelis Šaltis išeis...

Kolega, augęs religingoje šeimoje, matyt, iš įpratimo tarybinį Senelį Šaltį pavadino...Kalėdų seneliu.

Šmaikšti užuomina

Kai mes, universiteto neakivaizdininkai, suvažiuodavome į sesijas, dažnai spėdavome aplankyti Vilniaus teatrus, koncertų sales, parodas. Kartą sostinės skelbimų lentos pasipuošė afišomis, kad iš Maskvos atvyksta Didžiojo teatro smuikininkų ansamblis. Kadangi apie šį virtuoziškų muzikantų kolektyvą buvau girdėjęs, kurso bičiulius ėmiau agituoti ir skubėti nusipirkti bilietus, o šie tik šaiposi, juokiasi: „Scenoje smuikeliai iš Maskvos tik čyru čyru, o mūsų kolega Apolinaras leipsta iš pasitenkinimo..."

Filharmonijoje koncertas tikrai buvo nuostabus, nors kurso draugų, berods, nemačiau nė vieno. Bet štai gaunu naujametinį sveikinimą iš Panevėžio. Kurso bičiulis St. Pl. mane sveikina, siunčia šiltų linkėjimų glėbį, o atviruko kamputyje nupieštas... smuikelis !

Prisiminė, rodos, tokį menkutį epizodėlį apie tą „čyru čyru..."

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-01-03 11:55

Atgal