Pasijuokime kartu

Beveik visas žurnalisto Zenono Serapino (1932 - 2004) gyvenimas susietas su Lietuvos Telegramų Agentūra ELTA. 1957 m. jis baigė žurnalistikos studijas Vilniaus Universitete. Po to beveik du dešimtmečius dirbo korespondentu agentūroje ELTA. Daugiausia rašė kultūros, muzikos ir dailės temomis. Jo toleranciją, gebėjimą bendrauti, mokėjimą tais laikais apeiti valdiško stiliaus bei partinės rutinos barjerus vertino ne tik bendradarbiai, bet ir šalies kultūros žmonės.Vėliau Z. Serapinas darbavosi laikraščių „Literatūra ir menas", „Gimtasis kraštas", „Darbas ir poilsis" redakcijose, daugiatiražinėje spaudoje. Yra parašęs keletą radijo pjesių, eilėraščių ir kupletų saviveiklos scenai. Buvo LŽS narys. Plunksnos nemetė ir išėjęs į pensiją. Šį niekur neskelbtą Zenono Serapino eilėraštį antrajai žurnalistų poezijos knygai "Sušvieski, saule" pateikė jo kolega ir draugas Regimuntas Romualdas Mockus.

                                                                                                                                            Vytautas Žeimantas

Zenonas Serapinas

Kaip būrų šaltyšius mergas dzūkų vanojo

Sveiks, svieteli margs, šventes pavasario šventęs,

Kai saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir šunys pulkais ant kalių kaip žirgų jodinėjo,

O katinai stimburiais kaip kardais mosikavo,

Į didį pavasario mūšį skubėjo ir meilės himnus giedojo.

Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams

Ar po koru žiemą buvo miegojęs,

Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.

Betgi tik Slunkius, krašto dzūkų Benium vadintas,

Tas kur būstą mieste pralošęs į kaimą  nūnai atkeliavo,

Vis žiemą gyrė ir žodžiu gražiu jos ramybę minėjo.

•-        Rods,- tarė jis, vėl bensyk su padėjimu Dievo

Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjau.

Ak! Kieksyk aš rūpesčių visų neminėdams

Ištisas ir užklotas krankiau pas kakalį šiltą.

Ogi dabar, žėlėk Dieve, jau vasara randas

Ir darbų nusitvert vis ragina rengtis.

O name Moncia (juk žinot koks moterų būdas)

Vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia.

Ji mat darbui didelę mailą prijaučia

Ir kaip švenčiausiam bažnyčioj jau meldžias.

Ak, Monciute, tariu, bensyk ir verkusi liaukis

Juk dar čėso yr ir mes nuveiksime darbus.

-Tič,- tarė Pričkus, tokią blevyzgą girdėdams.

Jis mat būrų galtyšius - seniūnas, pačiam Dobelaičiui paliepus,

Iš kapo Tolminkiemy ar Prūdų čistų, kaip rusai vadin prisikėlęs,

Po metų šimtų pas dzūkus paviešėt atkeliavo.

-Tič, sakau, smirdžiau, per žiemą kirmijęs,

Nei darbų jokių dirbęs, nei zapostų sukaupęs,

Tik miesčionių pilstuką ar kaimo samanę sapnavęs.

Paklausyk tik kaip pažįstami tavo miesto šiukšlynuos

Kiek darbo ir kūnui ir dūšiai naudingo žiemą nudirbo,

Kiek stiklo valiklių, ekstraktų, spirito skruzdžių išgėrė,

Ir tokių, kad nei vachmistras, provininks ar pakamorė

Per gyvastį savo nei gėrę anei uostę nebuvo!

Bet čia Pričkaus protingas pamokslas nutrūko.

Mat Beniaus ožka gailingai mekenti pradėjo

Ir zyliodama pievoj vis stimburį kratė.

•-        Eik,- tarė Pričkus,- tvarkyk gyvulį savo,

Juk matai, kad ožio pavasarį geidžia.

Ana ten ir špokai  v ant šakų vis po dujen sutūpę,

Ir katinas katei kailį jau dyria, o toji kniaukia iš džiaugsmo.

Eik atvesk ožkai ožį, o teks taip daryt kaip per karą

Kareiviai karvutei ganykloj kad darė.

Tik tuomet veizėk, kad tavo sopagai ar kerzavi batai

Ožkos kojom pritiktų, kad aulai būtų platūs.

Žinia, nevalia juk gyvulio skriausti,

Kas Dievo - tai Dievui, kas ciesoriaus - ciesoriui reikia atseikėt.

O kol taip dievobaimingai Pričkus kalbėjo,

Kaime didelis alasas kilo, lyg trūbom nuskambėjo,

O ir gandras ant kraigo klegėti pradėjo.

Tai mat gaspadorių kaimynė iš girto įmigio kėlė

Ir kuiną iš tvarto arimui liepė kinkyti.

•-        Kilk ir tu, slunkiau, Pričkus pasakė - Juk Doncia tavoji nuo ryto

Suodiną nosį į vagą įbedus lyg plūgu vagoja mėšliną žemę.

Sėk kopūstus, morkus su didele sauja,

Ropių, pastarnokų, stiklų beigi repukų,

Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais

Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit.

Viskas rudenį tiks. Ir pilvui tavo besočiui,

Ir svečiui iš miesto pagrybaut į miškus atvažiavus...

Ir šitaip protingai miesčionį pamokęs, Pričkus išėjo,

Mat kitus Lietuvos sodžius aplankyt dar reikėjo.

O kai po mėnesio grįžo ir vėl Benių sutiko,

Tai pagyrė, kad daržus gražiai apsodino

Ir slunkium daugiau nevadino.

•-        O dabar imkis pirtį statyti,- vėl patarė Pričkus,-

Juk žinai kaip bjauru yr kada gyvis geltonas

Į dubenį krenta iš tavo kuodo taukuoto

Ir šiupinį menka paskalsint vis taikos.

Tada nei pačiam pažiūrėt, anei svečiui parodyt.

O kai baigsi statyt, didį čėsnį krikštynų iškelk,

Ir brangvyno pripirk kuo daugiausiai.

Visas kaimas sueis, bus ir nasrų kuo plačiausių.

Baltuką tą biedną pakalbink pirmiausiai.

Mat jo nosis kaip prosas ir pati raudoniausia.

Ir Mortos neskriausk, kad nemirtų be čėso.

Jos kojos kaip šeivos ir taip kūną vos laiko.

Ir jau mėlynas visas, nes mat geria be saiko.

Sako Vincius kvailys, kad durnas kaip batas.

Netikėk, netiesa! Šis tokiu tik dedas.

Kaime žino visi nuo seno lig vaiko,

Kad Vincius už stirtos šnapsą prilaiko.

Bet jeigu policija kieman suvažiuoja,

Paieško, pauosto ir, žiūrėk,- jau dainuoja.

Ir Viciaką pakviesk, tą, kur pilvas lig kelių.

Mat dar krome prie ruskio pinigą kalė.

Dabar jis giedrius per mišias pirmutinis,

Bet ir dieną, ir naktį pas jį gausi degtinės.

O jei liks Vanda nekviesta, tai puota bus ne puota.

Visa ji meilei, džiaugsmui, dainai sutverta,

Svajonė vyrų šiuolaikinė - tik žydros akys ir... sėdynė.

Na, o jei Barboros nepakviesi, tai tik sarmatą apturėsi.

Nes nebus jos - tai niekados kaimas nieko nežinos.

Tiktai nekvieskite jaunimo, nes turi jis savų žaidimų.

Lai aguonėlę sau augina - vis bus pigiau už heroiną.

Tai prisivirs, tai pakaifuos, gumytėm darželius išpuoš!

X X X

Ar jums, brangieji neatrodo, kad Ričkui mokyt mus pabodo

Net jo hegzametras šlubuoja bežengiant su žiopliais į koją.

Taigi turbūt nenusidėsim, jei atsigaut pirty pakviesim.

Te mūsų svečias pagarbus pirties tos krikšto tėvu bus.

Lai savo akimis pažiūri kaip švenčia šių dienų lietuviai.

Tai šoksim, trypsim, uliavosim, mergas nuogas asloj kočiosim,

Vanosime jas ražu kietu - dar sumaniau nei prie sovietų.

O jei kas nieko nebgalės, lai iš šalies pasigrožės.

Jei jau ištiktų tokia bėda, te resviem savo daliai gieda!

O kada Pričkus prisišnios, prisidainuos ir prisišoks,

Daug naujo ir gražaus išmoks,

Pyrago keliui jam įdėsim ir iškilmingai išlydėsim.

Pas Donelaitį, prie savų - pamokyt juos džiaugsmų tikrų.

O mes dainuosim iki ryto, ir kitą dieną, ir dar kitą.

O po kiekvienos dainos - po čerkutes tris užkandos!

Girdės pirties mūs dainą Lietuva visa,

Ja džiaugsis ir Europos sąjunga, nes būsim jos skambiausioji styga.

Ir nors dar šiandien mes į ją nepriimti,

Pasturgaliai jau mūsų išprausti!

Didžiasalis,

Leipalingio paštas,

Druskininkų savivaldybė