Pasijuokime kartu

Mes, naujųjų laikų psichonautai - antropogeninės visatos keliauninkai, nebespėjame aptarinėti kasdien besirandančių vis naujų visuotinio karo formų. Kažkur, tolimuose planetos meridianuose, bėgioja geležimi kaustyti kareiviai, šliaužioja ilgavamzdžiai tankai, vartosi bepiločiai bombonešiai, bet svarbiausi, nepertraukiami mūšiai, vyksta bekraščiuose komunikacijos laukų frontuose. Juose darnia greta rikiuojasi globalinių reiškinių strategai - moderatoriai ir valstybinių darinių politikos taktikai bei jų įnagiai - skaitlingi žiniasklaidos samdiniai ir savanoriai.

Pagrindinis kovos objektas - homo sapiens kaukolėje tūnantis organas. Ne tik pilkieji generolai, bet ir modernieji diversantai - įvairiausių rūšių influenceriai, braunasi į tą kaulinę skrynelę per visas angas: beldžiasi, šnabžda, siūlo ragauti ir uostyti. O labiausiai gundo regą - mat akimis žvalgydamiesi gauname 95 procentus informacijos...

Rugsėjo pirmąją, 1939-aisiais, prasidėjo dažniausiai istorikų aptariamas karas - Antrasis pasaulinis. Jo žymiausi teigiami ir neigiami herojai, šimtais klonuoti meniniuose kino filmuose, begalėje siužetų literatūroje, memuaruose, internete. Jų biografijos ir koviniai nuotykiai, matyt daro didelį įspūdį šiuolaikiniams frontininkams. Politiniuose ekranuose kasdien žiopčioja pseudo stalinai, hitleriai, čerčiliai - kopijuojamos ne tik žinomos šukuosenos, bet ir "vadų" eisena, stovėsena, retorika, idėjos. Kaip žavu, tribūno mostu svaiginti mases, griežtu žodžiu atskleisti priešų kėslus, trimito balsu kviesti pergalingon kovon ar meiliai žadėti aprūpintą ateitį!

Lietuviškoje skaitmenoje plaukioja ir smulkesnės istorinės žuvelės - karingi neokomjaunuoliai bei išsišokėliai fiureriukai. Jie giriasi gauną nurodymus iš eiliniams žmonėms nežinomos vadavietės, tad reikalauja nuleidus galvas paklusti ir dėkoti už būsimą didžią pensiją.

Žodžiu, viskas, kaip kino teatre - štai pamokslą pažeria savas himleris, dabar reziduojantis Europos parlamente, o iš Seimo tribūnos, bent trys molotovai aiškina, kad reikia mokėti susitaikyti su politinėmis realijomis. Tokie laikai, tokia naujoji priešistorė...

Na, o vėl atėjęs ruduo, išskleidęs darganos debesis, komunikacinių mūšių dalyviams primena realybės akimirkų žavesį. Rugsėjo rytmečiai žvalūs - vieniems prasideda darbadienis, kitiems - moksladienis, gi popietės - margos, tarsi astrų žiedai. Rodos, neskubi gyventi, bet vieną giedrą pavakarę, kartu su gervių virtine išskris paskutiniai vasariški padangių gaisai. Besibaigiant dienai, vos po šeštos nutįstančios ilgos šešėlinės sutemos, vilios sugrįžti prie knygų, klausytis gergždinčio vinilo džiazo. Bet reikės ir bulves kasti, spausti sodo obelų sultis, grėbti klevų lapų derlių, galiausiai - pratintis prie naujo šildymo sezono tarifų.

Pastaroji mintis vėl šokdina pirštus virš klaviatūros - ieškosiu tinklapasaulio komentaruose, kas kaltas, kad pabrango elektra, dujos, šildymas ir silkė, kodėl ramybės neduoda reklamos agentūros ir televizinės naujienos...