Pasijuokime kartu

Poilsiauti - smagumėlis, bet tūnoti, grįžtant iš šiltųjų Pietų - šeštadalis paros...

Liaujasi kopti į dangų boingas, pakimba. Stiuardai su stiuardesėmis vežimėlius išritina. „... Alkoholinius gėrimus vartoti leidžiama, tik įsigytus iš mūsų..." - reproduktoriai beldžia.

„Et... Nuobodi rutina", - mintiju.

Mėginu patogiau atsiremti į nepatogios sėdynės atlošą. Akis užveriu. Snūdo lūkuriuoju.

Nelauktai netikėtai - į šoną kumšt-bakst.

Prasimerkiu: kaimynas akis ant manęs pakabinęs. Veidas it karbido lempa šviečia. Vienoj rankoj - skardinukė, kitoj - plastikinis puodelis. Jame oranžinis skystis šnypštauja.

Pažįstamas aromatas uoslės organą sukutena.

- Fantos iš jų gavau, - sukteli nosį kaimynas vežimėlio šeimininkų kryptimi. - Siūlau atsigaivinti. Kelionė ilga.

- Ilga, - patvirtinu. - Ačiū.

Indelį atlaisvinu per sekundę.

- Ką pasakysite?

- Oho-oo!.. - šniokiu. - Ką besakysi...

- Gaivu, ar ne?... - nenustoja švytėti kaimynas. - Absoliutas. Iš duty free, oro uoste. Litras. Mažesnių nebuvo.

Ir, pažvairavęs į tolstančias uniformuotas personas su vežimėliu, kelia iš krežuliuko butelį.

Minutės bėga kaip ristūnai hipodrome, į valandas sparčiai stumiasi. Fanta puodelyje nenumaldomai šviesėja. Galop vos ne vos gelsteli. Stiuardesė prabėgdama šnairuoja. Bet nieko nesako.

Fantos skardinėlė apytuštė, iki butelio dugno - toloka...

Staiga - į padus trr-rinkt!.. Nutūpėm, išeitų.

- Nespėjome, - kaimyno veidas ištįsta. - Absoliuto litras - nebaigtas.

- Bet kelionė neprailgo, - guodžiu. - Absoliučiai.

Rūgšti grimasa naujojo pažįstamo veide vis tiek nenyksta.