Sausio 8 dienos popietę per Lietuvos radiją (nemėgstu to trumpinio LRT !) pirmąją programą susidomėjęs klausiau laidą (ir dvi vėlesnes) iš ciklo „Devyni radijo dešimtmečiai". Buvo labai smalsu išgirsti itin retų faktų iš Lietuvos radijo biografijos pradžios: ir kurioziškų, ir iki šiol mažai kam žinomų istorijų, istorijėlių, nutikimų.

Kadangi Lietuvos televizijomis esu gerokai nusivylęs (palankiausiai vertinu tik kultūros kanalą), radijas man, perkopusiam aštuonis dešimtmečius, yra itin artimas draugas. Klausau žinias, seku spaudos apžvalgas, laidas „Lietuvos diena", „Kultūros savaitė", „Gamta - visų manai", „Kaip žmonės gyvena" ir daugelį kitų. Tai štai besiartinančio jubiliejaus proga norėčiau papasakoti vieną epizodą iš seniai nutolusių metų, kai pirmą kartą keistokomis aplinkybėmis išgirdau radiją.

Buvo 1938-ieji, gal 1939-ųjų pirmoji pusė. Dar nebuvau įlipęs į paauglio kelnes, kai tėtis įsigeidė radijo. Į mūsų namus atvažiavo kažkokie du vyrai (juos vadino agentais), atliko savo darbą ir kambaryje pasigirdo muzika. Neeilinis įvykis, ir tėtis, prie stalo pasikvietęs svečius, padėjo nedidelį butelaitį, taureles, mama - užkandėlės. Žodis po žodžio, ir kilo įdomi mintis - kaip būtų gerai ne tik tą muziką klausytis, bet ir pačius muzikantus bei kalbėtojus matyti. Dar ir dabar, rodos, pamenu (vėliau ne be a.a. mamos prisiminimo), kad tas matymas galėtų būti, bet... Esą vaizdą rodyti jau sugalvojo, bet bėda - žmones toji mašinerija rodo... nuogus, o jeigu taip, tai ir nedrįsta, ir neleidžia rodyti.

Toji anų laikų fantazija kažkuo panaši į tą, kur pirmoje sausio 8 dienos radijo laidoje buvo pasakojama, esą radijo bangos galėjusios sukelti liūtis ir taip gąsdinusios pirmuosius radijo klausytojus. Dabar tatai tik į žaismingus anekdotus panašios kalbos, kurias ilgainiui peržengė laikas, ir technika. Šiandien neįsivaizduojame gyvenimo be radijo, taigi ir be Lietuvos radijo.

Rubrika Radijas yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.