Aukštadvaryje vykusiame Lietuvos žurnalistų sąjungos seminare, skirtame žurnalistams, dirbantiems regioninėje spaudoje, buvo gvildenamos įvairios temos. Viena iš jų, kurią pagarsino interneto portalo Alkas.lt įkūrėjas ir vyriausias redaktorius Jonas Vaiškūnas, mane rimtai sujaudino. Jis pakvietė žurnalistus palaikyti piliečių iniciatyvą "Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą".

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad valstybinės kalbos gynimas - jau ne šios dienos aktualija. Juk jau ketvirtį amžiaus esame laisvi ir nepriklausomi. Lietuvių kalba kaip valstybinė įrašyta į mūsų šalies pagrindinį įstatymą - Konstituciją. Tačiau Jono Vaiškūno teiginiai iš pradžių privertė suklusti, o vėliau ir sunerimti, nes Seimo valdančioji dauguma šiuo metu linkusi priimti pataisas, leidžiančias įrašus valstybine kalba pasuose pakeisti įrašais kitomis piliečių pageidaujamomis kalbomis.

Atrodytų tik smulkmena - bus nusileista tik darant įrašus pase. Bet mes iš liūdnos patirties žinome, kad žengus vieną žingsnį nuolaidžiavimo taku, netruks ir antrasis, trečiasis. Jau vien dėl to negalima pritarti tokiems siūlymams.

Be to, tokie siūlymai prieštarauja mūsų šalies Konstitucijai. Juk ir Konstitucinis Teismas nutarė, kad taip rašyti galima tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leistais atvejais, o jo įgaliota komisija pateikė išvadą, jog išimtys galimos tik pilietybę gavusiems užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir jų vaikams.

Jie prieštarauja tarptautinei praktikai. Beveik visos Vakarų šalys leidžia paso įrašus tik savo valstybinės kalbos rašmenimis, o kur leidžiama rašyti kitaip - dažniausiai nepritaikoma praktikoje.

Jie prieštarauja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimui, kad asmenvardžių rašymas pasuose turi būti sureguliuotas daugumos piliečių patogumui. Tai yra poreikiui prireikus visada galėti ištarti užrašytas ir iš klausos užrašyti bendrapiliečių pavardes, nesimokant svetimų kalbų raidžių tarimo ir rašybos.

Toks pasiūlymas prieštarauja Lietuvos-Lenkijos 1994 m. dvišaliai sutarčiai, numačiusiai rašyti originalias pavardes pagal skambesį valstybine kalba.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad tokie reikalavimai siaurina valstybinės kalbos viešojo vartojimo ribas, taigi ir silpnina valstybinės kalbos statusą kitų kalbų atžvilgiu.

Jie kelia geopolitinę grėsmę Baltijos šalyse. Kaip rodo precedentai, Latvija ir Estija susidurtų su papildomu Rusijos spaudimu bet kokios tokio pobūdžio nuolaidos tautinėms bendrijoms kitose Baltijos šalyse atveju.

Blogai ir tai, kad jie įteisina okupacijos padarinius, nes absoliuti dauguma lenkakalbių Lietuvos piliečių pavardžių yra lietuviškų asmenvardžių ir bendrinių žodžių kilmės, įgavusios sulenkintą ir surusintą fonetinę formą XIX-XX a. okupacinių režimų laikotarpiu. Apie tai išsamiai rašoma akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės", kurią Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido 2012 metais.

Šie siūlymai remiasi vien niekuo nepagrįstu siauros piliečių grupės pageidavimu ir kaimyninės šalies daromu spaudimu. Joks sprendimas neturi būti priimtas remiantis vien tokiu pagrindu.

Juolab, kad jis prieštarauja daugumos Lietuvos piliečių valiai. Tai akivaizdžiai parodė ir seminare dalyvavę žurnalistai, pasirašę kreipimąsi, kuriuo norima atvesti į protą bandančius prastumti šį siūlymą

Beje, gerbiami kolegos, jei norite prisidėti prie šios akcijos, galite elektroniniu paštu talka.kalba@gmail.com kreiptis į parašų rinkėjus arba skambinti parašų rinkimą koordinuojančiai Kristinai Kirslienei telefonu 8 606 85573.

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.