2021 m. balandžio 20 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Mirė “Suvalkiečio” redaktorius Gintaras Kandrotas

2019-12-20
 
Gintaras Kandrotas

Gintaras Kandrotas

Kalėdinis „Suvalkiečio" numeris išėjo kitoks, nei turėjo būti. Jį beruošiant penktadienio rytą kolektyvą sukrėtė žinia, kurią dar ilgai bus sunku įsisąmoninti. Pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, darbų sūkuryje ir planų gausoje mūsų redaktoriaus Gintaro Kandroto gyvenimo laikrodžio spyruoklė nutrūko. Nepataisomai.
Autobiografijoje kolega Gintaras rašė: „Mano giminė ir iš tėčio, ir iš mamos pusės yra kilusi iš Prienų rajono, tačiau aš 1970 m. balandžio 20 d. gimiau Eišiškėse, kur tuo metu kaip jauni specialistai dirbo tėvai. Po kelerių metų klajonių jie grįžo į gimtuosius kraštus Prienų rajone. Aštuonmetę mokyklą 1985 m. baigiau Kašonyse, o vidurinę - 1988 m. Jiezne.
Besimokant vidurinėje mokykloje puikiai sekėsi rašyti rašinius, esu dalyvavęs respublikiniame jaunųjų literatų konkurse, mokiausi Jaunųjų korespondentų universitete prie tuometės „Komjaunimo tiesos" redakcijos. Esu išspausdinęs ne vieną rašinuką respublikinėje ir rajoninėje spaudoje, tad atėjus metui pasirinkti specialybę daug dvejonių nebuvo. 1988 m. įstojau į žurnalistikos specialybę Vilniaus universitete. Dar besimokydamas porą kartų praktiką atlikau laikraštyje „Naujasis kelias", o baigęs mokslus 1994 m. rugpjūčio 1 d. pradėjau dirbti tuomet jau „Suvalkiečiu" pavadinto laikraščio atsakinguoju sekretoriumi. Nuo 1997-ųjų dešimtmetį dirbau šiame laikraštyje korespondentu, rašiau apie žemės ūkį, žemdirbių problemas, jų streikus ir pasiekimus, savivaldybių darbą.
2007 m. gegužės mėnesį „Suvalkiečio" kolektyvas išrinko mane į redaktoriaus pareigas."
Į šias pareigas jis tikrai nesiveržė - greičiau atvirkščiai: norėjo kūrybinio darbo, nes ne tik rašė, bet ir fotografavo - ir ne vien laikraščiui. Jam daug kas buvo įdomu, tiek vyksmas, žmonės (ypač vertino turinčius įvairių pomėgių, kažką darančius kitaip nei visi), tiek gamtos grožis Lietuvoje ir užsienio šalyse. Pats akcentavo, kad kelionės - savarankiškai, su šeima yra aplankęs per 30 šalių - ir fotografija bei filmavimas yra didžiausi pomėgiai. Surengė dvi parodas: „Kitokios spalvos" ir „Kelionė į sustojusį laiką", skirtą Černobylio tragedijai. Daugybė fotografijų spausdinta įvairiuose leidiniuose, fotoalbumuose, yra sukūręs tiek dokumentinių, tiek kitokių filmų, dalyvavo „Balto kluono" trumpų filmų festivalyje. Yra pelnęs įvairių apdovanojimų, 2018 metais apdovanotas Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu.
Tai darbai, kurių rezultatus matė visuomenė. Redakcijoje Gintaro darbas buvo kitoks: laikraščio gyvavimas priklauso ne tik nuo kolektyvo ir vadovo pastangų. Sudėtingi pastarojo meto įstatymų, nutarimų viražai, kainų pasiutpolkė, jau beveik uždusinę Lietuvos popierinę spaudą, vis daugėjantis draudimų skaičius reikalauja didelių pastangų norint išlikti. Mūsų redaktorius tikrai negailėjo savo laiko (ir jėgų) bendraudamas su kolegomis, Nacionaline rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, kurios valdybos narys buvo, žmonėmis, kuriems turėtų rūpėti šie reikalai. Grįždavo po susitikimų su valdininkais ir susirūpinęs, ir nusiminęs. Kai kada tie pastebėjimai virsdavo aštriomis publikacijomis (beje, turėjo ir humoristo gyslelę, padėjusią ne vienoje keblioje situacijoje).
Mums, turintiems ir kitokio vadovavimo patirties, dirbti su Gintaru buvo gerai - labiausiai dėl to, kad jautėmės saugūs. Nes jam tikrai buvo ne tas pats, kas su kiekvienu vyksta, nors reiklumo ir netrūko. Jis jautėsi atsakingas už šį laikraštį ir žmones - ir ta atsakomybė, be abejo, nelengvėjo. „Taip, kaip buvo, jau nebebus", - sakė vos prieš dieną kitą, turėdamas omenyje naujaisiais metais laukiančias permainas. Šiandien mums visiems tai skamba kaip pranašystė.
Gintaras buvo mylintis sūnus, rūpestingas šeimos vyras ir tėvas, geras draugas.
Liūdime su žmona Renata, sūnumi Renatu, mama, broliu Vytautu ir kitais artimaisiais.
"Suvalkiečio" redakcija
Velionis pašarvotas Marijampolės laidojimo namuose „Sustojęs laikas" (Vokiečių g. 3).
Gruodžio 21 d., atsisveikinti galima nuo 14 iki 19 val., gruodžio 22 d. - nuo 9 iki 11.30 val., urna išnešama sekmadienį, 22 d., 12 val. 
Amžinojo poilsio G. Kandrotą lydėsime į Darsūniškio kaimo (Kaišiadorių r.) kapines.
Artimieji prašo atsisveikinant su Gintaru skirti tik po vieną gėlės žiedą.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-12-20 17:28
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media