2024 m. kovo 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Tylos minutė

*print*

Archyvas :: Netekome kolegos Aloyzo Urbono

2013-01-08
 
Sausio 5 dieną Raudondvaryje staiga mirė mūsų kolega Aloyzas Urbonas. Dar penktadienį jis buvo žurnalo „Mokslas ir technika“ redakcijoje, tarėsi su vyr. redaktoriumi Jonu Baziu dėl naujų straipsnių žurnalui, sakė, kad baigia rašyti naują knygą apie kažkokios įstaigos jubiliejų. Po to išvažiavo į savo namus Raudondvaryje. O kitą dieną sūnus jį randa jau išėjusį... 
 
Aloyzas Urbonas gimė 1935 m. gegužės 21 d. Rokiškio apskrityje, Rudžionių kaime. 1958 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos specialybę. Dar būdamas studentu, pradėjo dirbti laikraščio „Sovetskaja Litva“ korespondentu. Be to svajojo ir apie jūrą. Todėl du metus (1960–1961) plaukiojo laivais, buvo Klaipėdos ekspedicinės silkių žvejybos bazės jūreivis. Pažintis su jūra, jūreivyste, žvejyba jam padėjo parašyti nemažai straipsnių marinistine tema. Vėliau išleido apie jūrą ir knygų. 
 
1962–1968 m. jis buvo Valstybinio televizijos ir radijo komiteto korespondentas, vyresnysis redaktorius. Vėliau jį paviliojo kita aistra – kriminalistika. 1969–1976 m. jis dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos instruktoriumi. Tai paskatino kolegą Aloyzą parašyti daug straipsnių apie milicijos veiklą, išleisti ir pirmąsias  autorines knygas – „Milicijos teletaipai kala“ (1973), „Pėdsakai baigiasi ugnyje“ (1974), kitas.
 
1976–1985 m. jis dirbo laikraščiuose „Komjaunimo tiesa“ ir „Vakarinės naujienos“, buvo skyriaus vedėjas, redaktoriaus pavaduotojas. Tada teko su juo nemažai betarpiškai bendradarbiauti. Visada buvo miela pas jį užeiti, pasitarti, pasiūlyti vieną ar kitą temą. Jis visada būdavo dėmesingas ir draugiškas.
 
Vėliau jį vėl paviliojo jūra. 1985–1989 m. kolega Aloyzas vėl plaukioja, dirbdamas Klaipėdos refrižeratorių laivyno bazės kapitono padėjėju.
 
1989–1992 m. jis žurnalo „Pasaulis“ skyriaus vedėjas, 1993–1994 m. savaitraščio „Vilniaus tribūna“ skyriaus vedėjas. 1995 m. dienraščio „Lietuva“ bendradarbis. 1995–1996 m. Seimo LDDP frakcijos referentas ryšiams su spauda, televizija, radiju. 
 
Kolega Urbonas domėjosi ir esperanto kalba. Kartu su Povilu Jegorovu sudarė ir išleido apybraižų knygą „Esu Esperanto eilinis“ (2003). 
 
Pastaraisiais metai kolega Aloyzas labai aktyviai bendradarbiavo su žurnalu „Mokslas ir technika“. Kiekviename šiame, kas mėnesį išeinančiame žurnale būdavo jo straipsnių, dažnai ir ne po vieną. 
 
Kolega Aloyzas produktyviai dirbo ir rašydamas bei leisdamas knygas. Be jau minėtų jis yra parašęs gal dvi dešimtis apybraižų knygų įvairia tematika. Tai „Giminystės laipsnis – kovos draugai“ (1975), „Mano svajonių žemė“ (1979), „Likime rūstusis“ (1983), „Jūra, lauk manęs“ (1983), „Ypatinga užduotis“ (1985),.“Kaunas yra Kaunas!“ (1994), „Po saule“ (1997), „Pilkų arimų šviesa“ (1999), „Sutikti agronomų žemėje“ (2001), „Olimpiniai žingsniai“ (2001), kitas. 
 
Keletą knygų jis yra parašęs kartu su kolega Kęstučiu Trečiakausku. Tai apybraižos „Neliksi vienišas“ (1984) ir „Por la homo“ (1988).
 
1996 metais kolega Aloyzas išleidžia ir apsakymų rinktinę „Pasmerktųjų džiaugsmas“ 2001 metais jam suteikiama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija.
 
Su kolega Aloyzu Urbonu galima atsisveikinti  šiandien (antradienį) nuo 14 val. „Nutrūkusioje stygoje“. Laidotuvės trečiadienį nuo 12 val. Bus palaidotas Kamajų kapinėse.
 
Manau, kad mums visiems trūks mielo kolegos Aloyzo.
 
Vytautas Žeimantas 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-01-08 10:05
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media