Žurnalistikos istorija

Antanas Šimkūnas

Panevėžyje sukome naują gūžtą

 Panevėžys mūsų didelei šeimai tapo antrąja tėviške. Per vargus ir kančias čia teko sukti naują gūžtą. Kai 1955 m. grįžau iš kariuomenės, tėvus su jaunesniais broliais ir seserimi jau radau gyvenančius Alyvų gatvėje, sukrypusioje, toliu dengtoje bakūžėje, kurią jie nusipirko padedant giminėms. Vėliau čia pradėjo statytis didesnę trobą. Ir aš nemaniau kelti sparnų iš Panevėžio. Dirbdamas „Panevėžio tiesoje" 1962 m. neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus universitetą, gavau žurnalisto diplomą. Bet štai tais pačiais metais mūsų šeimą užgriūva naujos bėdos. Staiga mirė motina, tesulaukusi tik 55 metų, palūžusi nuo primestų nelaimių ir skurdo. Laidojome motiną su religinėm apeigom, ėjome į bažnyčią. Kažkas parašė skundą partijos komitetui: kaip gali toks žmogus dirbti redakcijoje. O dar tuo metu Panevėžyje buvo paskelbtas ateizmo mėnuo... Buvo sudaryta komisija padėčiai ištirti. Į mano gimtinę Pasvalio rajone nuvažiavo redaktoriaus pavaduotojas Fainbliumas ir miesto partkomo sekretorius Belovas. Pabendravę Daujėnuose su buvusiu stribu Kvedaru, parsivežė „baisius faktus": kad mano tėvai ne tik „išbuožinti" ir pašalinti iš kolūkio, bet dargi turėjo jaują. „Čto takoje jauja?" - klausė Belovas buvusio stribo. „Tai toks fabrikėlis linams apdirbti", - atsakė šis. „O, tai jo tėvai ne tik buožės, bet ir fabrikantai", - džiaugėsi lyg geležėlę radęs Belovas.

Grįžę surašė baisią pažymą. Po to redakcijoje surengė dar baisesnį svarstymą ir pasmerkimą. Buvau atleistas iš redakcijos kultūros skyriaus vedėjo pareigų. Atvažiavęs į Vilnių savo bėdas papasakojau radijo laidų užsieniui vyriausiajam redaktoriui Stasiui Vilkui, su kuriuo susipažinau, kai jis kurį laiką buvo „Panevėžio tiesos" redaktorium. Išklausęs Stasys Vilkas sako: „Einam pas Januitį". Na, pagalvojau, dabar teks aiškintis, kodėl aš bėgu iš Panevėžio. Mano nuostabai RTV komiteto pirmininkas nieko daug neklausinėjo, matyt, pasitikėjo Stasiu Vilku, liepė rašyti pareiškimą ir tvarkyti dokumentus. Tuo metu RTV komitete buvo formuojama žurnalistų tarptautininkų grupė ir mes - Bronius Petravičius, Vladas Burbulis, Česlovas Juršėnas ir aš - pradėjome rengti tarptautinių įvykių apžvalgas per radiją ir televiziją. Nebuvo prie širdies man tas darbas. Dairiausi kitur. Kurso draugas Jonas Lapašinskas sutiko priimti į „Jaunimo gretų" redakciją, bet, sako, reiktų suderinti su komjaunimo CK sekretoriumi A. Česnavičiumi. Na, manau, tas tai jau bus palankus man, nes pokario metais kartu mokėmės Pasvalio gimnazijoje ir dar bažnyčioje lankydavomės. Deja, nebepažino ir nepriėmė... Taip ir likau radijuje, kur beveik 40 metų rengiau laidą „Tarptautinių įvykių arenoje", vėliau - „Pasaulis ir Lietuva".

Suradau draugų ir užtarėjų

 Aš stebėjausi, kodėl RTV vadovybė man nepriminė „nešvarios praeities". Gal nieko nežinojo apie tą praeitį? Pasirodo, žinojo. Atgimimo metais išsiaiškinau, kad Panevėžio partiniai funkcionieriai (ypač kažkokia Dovidovič) vis rašydavo laiškus RTV vadovybei klausdama, kodėl pas jus dirba ideologiškai nepatikimas buožės sūnus, pabėgęs iš Panevėžio. RTV komiteto pirmininko pavaduotojas Jonas Mitalas, partinės organizacijos sekretorius Romualdas Mockus tuos skundus paskaitydavo ir kišdavo giliai į seifą, niekam, net man, apie tai nepasakodami.

Taigi radijuje suradau daug nuoširdžių bičiulių, kurie žinojo mano bėdas ir patarė laikytis. Nesinorėjo su jais skirtis. Mane net paaukštino. Tapau visuomeninių laidų vyriausiuoju redaktoriumi, išmokau geras pažymas visokiems revizoriams rašyti. Atvažiuos, būdavo, iš Maskvos didelė grupė revizorių tikrinti, kaip mes „kontrapropagandą vystome", sėdi kelias dienas pirmininko kabinete, geria konjaką, o aš geras ataskaitas rašau. Paskaito, pagiria ir išvažiuoja tikrosios padėties net nepažinę.

Pirmininko pavaduotojas Jonas Mitalas visada redaktoriams sakydavo: „Nesvarbu, kokias laidas rengiame, svarbu geras „spravkes" rašyti." Apskritai mano tiesioginis vadovas Jonas Mitalas tapo geriausiu mano prietelium, buvo labai nuoširdus, doras aukštaitis. Tarp mūsų nebuvo jokių paslapčių. Suprasdavome vienas kitą iš pusės žodžio. Mėgdavo taikliai pasišaipyti iš sovietų tvarkos ir biurokratų, mielai pasidalindavo medžioklės nuotykiais. Dalyvaudavo visose mūsų šeimos šventėse. Nemažai su juo pakeliavome po jo gimtąjį Utenos kraštą. Minčioje, kur jis turėjo prie ežero girininko skirtą namelį, praleidome ne vieną vasarą, padėjome jam iškentėti sunkią netektį, kai 1982 m. ligoninėje po operacijos staiga mirė jo žmona Regina. J. Mitalą žurnalistai vadindavo „žaibolaidžiu". Jeigu viršum kieno nors galvos susitelkdavo pavojaus debesys, tuojau bėgdavo pas Joną Mitalą tartis, ką daryti. Jonas Mitalas ne tik patardavo, bet ir savo taktiškumu, švelnumu, įtakingumu sugebėdavo „nuleisti garą", suminkštinti komiteto pirmininko ar kokio partinio biurokrato širdį.

Daug metų J. Mitalas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas, todėl visiems žurnalistams teko turėti su juo reikalų, visi sulaukdavo iš jo geranoriškos paramos. Galbūt todėl sovietmečiu Žurnalistų sąjunga netapo gryna „partijos parankine", ko iš jos buvo reikalaujama, bet ir sugebėjo išlikti mūsų kultūrą, kalbą, tradicijas gerbiančių žurnalistų užuovėja. Prie to daug prisidėjo ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos sekretorius Danielius Mickevičius. Vos tik pradėjau dirbti Vilniuje, su D. Mickevičiumi užsimezgė nuoširdi draugystė. Ne tik todėl, kad jis mano kraštietis, pasvalietis, bet pirmiausia todėl, kad jis yra toks pat režimo nekenčiantis, užsimaskavęs „liaudies priešas", sovietmečiu vis bijojęs demaskavimo, mat jo tėvas Jonas Mickevičius buvo politinis kalinys. Kai Pasvalyje kagėbistai Danieliaus lovoje rado paslėptų tėvo laiškų, rašytų iš lagerio, jis buvo pašalintas iš Pasvalio gimnazijos. Bet vienos paslapties kagėbistai nesugebėjo atskleisti: kaip motinos lydimas Danielius su Vida naktį paslapčia atėjo tuoktis į Saločių bažnyčią pas kunigą Antaną Balaišį. Atgimimo metais su Danieliumi ėmėmės kai kurių bendrų darbų. Po tragiškų Sausio 13-osios įvykių skubiai surinkome tų įvykių dalyvių pasakojimus, nuotraukas ir buvo išleista lietuvių bei anglų kalba baltoji knyga „Lietuva. 1991 01 13". Įsteigęs savo leidyklą vėliau Danielius išleido dvi šiems įvykiams skirtas mano knygas - „Kalbėsime, kol gyvi" ir „Sausio 13-oji". Nepriklausomybės metais Danieliaus leidykla išleido gausybę knygų apie gimtąjį Pasvalio kraštą, Lietuvą. Vasarodamas savo sodyboje Varėnos rajone, Senovės kaime, D. Mickevičius surinko daug įdomios medžiagos apie šio krašto žmones ir išleido gražią knygą „Kaip tiltelis iš širdies į širdį".

(Bus daugiau)

Rubrika Žurnalistikos istorija yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.