Žurnalistikos istorija

Iš Lietuvos žurnalistikos organizacijų istorijos

LIETUVIŲ REDAKCIJŲ BIURAS

Lietuvių žurnalistikos įvairių organizacijų istorija yra tyrinėjama, o svarbiausios iš jų susilaukę mokslinio pobūdžio darbų. Remdamasis archyvine medžiaga ir kitais šaltiniais, publicistas ir spaudos istorikas Domas Šniukas yra aprašęs Lietuvos žurnalistų sąjungos, taip pat Lietuvių žurnalistų sąjungos (1946-1949) Vokietijoje ir 1952-2005 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvavimą ir veiklą. Jam taip pat priklauso straipsnis „Elta": su Laisva Lietuva gimusi ir atgimusi". (1)

Šio straipsnio autorius nagrinėja Amerikos lietuvių žurnalistų organizacijas. (2) Jos yra davusios pradžią visos mūsų nacionalinės žurnalistikos organizacijoms. Amerikoje atsirado jų užuomazgos, sumanymai ir įgyvendinimas.

Jau XIX a. pabaigoje (1892 m.) ten įsteigta vadinama „Rašliaviška draugystė". Tuometinis „Vienybės lietuvninkų" redaktorius Antanas Milukas ir būrelis kunigų, susimetę pinigų, užsibrėžė sukurti „luomą literatų ex professo", kurie, vien tik iš literatūros duoną valgydami, galės kaipo specialistai ant tos dirvos ir tokiu būdu prisidėti prie pakėlimo mūsų rašliavos. Šios draugijos tikslas buvo mokėti korespondentams iš Lietuvos honorarą už jų raštus. Amerikos lietuvių žurnalistai jau tada suvokė, kad periodinei spaudai plėtotis, burti laikraščius ir žurnalus į tam tikrą organizaciją (sąjungą, draugiją) reikalinga ruošti profesionalius žurnalistus. Tai galima vadinti „paruošiamuoju darbu" rastis daugeliui svarbių dalykų žurnalistikai plėtotis, tarp kitko ir jų organizacijai.

Draugijos sumanymams impulsų teikė Amerikos kitataučių išeivių žurnalistų (ypač lenkų) pavyzdžiai.1895m. Bufale įvykęs Amerikos lenkų devyniolikos laikraščių redaktorių suvažiavimas įsteigė „Susivienijimą gazietorių lenkiškų". Į šį Susivienijimą buvo priimtas ir lietuviško laikraščio „Saulė" redaktorius Domininkas Bačkauskas. Suvažiavimą pasveikino ir Jonas Šliūpas. Tolesni, jau vadinamais lietuviškų laikraštininkų suvažiavimais, sumanymai ir pasiūlymai juos surengti kilo dažniausiai taip pat iš D. Bačkausko. XX a. pradžioje su pertrūkiais (1901, 1903, 1904, 1907m.) vis rodėsi sumanymai dėl Amerikos lietuvių redaktorių ir leidėjų suvažiavimų. Greitinti sutarimą dėl jo ypač nuo 1907m., vertė ir Lietuvoje taip pat tais metais pasirodęs siūlymas susirinkti Didžiosios Lietuvos, Mažosios Lietuvos ir Amerikos laikraštininkams į bendrą suvažiavimą. Dėl kiekvienos Lietuvos skirtumų ir specifikos Amerikos lietuviai atsisakė dalyvauti.

Bet Amerikos lietuvių laikraščiai, ypač po „Kataliko" kvietimo, 1909 m. aktyviai, polemiškai ėmėsi svarstyti ir diskutuoti suvažiavimo reikalus. Aštriai ginčytasi dėl to , ar galimas dalykas vienon organizacijon suburti įvairių, skirtingų ir priešingų srovių žurnalistus. Skyrėsi laikraščių požiūriai į suvažiavimo vaidmenį ir poveikį, į jo dienotvarkę ir kitais klausimais. Sutarta [dėl vienos] iš svarbiausių ir opiausių Amerikos lietuvių laikraštijos problemų - dėl jos profesinės etikos, kuriuos padėtis buvo tragiška.

Po aštrių svarstymų ir kompromisų 1910 m. kovo 17-18 d. Niujorke įvyko Amerikos lietuvių laikraštininkų suvažiavimas, dalyvaujant visų to meto srovių laikraščių atstovams - redaktoriams ir leidėjams. Įkurta ir pirmoji jų organizacija - Amerikos lietuvių spaudos draugija (ALSD), kurios uždavinys „rimtai žengti (nors ir ne vienais keliais) prie vieno tikslo: žmonių švietimo ir informavimo skaitytojų sulig mūsų gyvenimo ir viešų reikalų". Nuo 1910 m. kasmet buvo surengti ALSD šeši suvažiavimai (išskyrus 1914 m.).

ALSD netapo vieninga ir viena Amerikos lietuvių laikraštininkų organizacija. Dėl principinių pozicijų skirtumo iš jos po pirmojo suvažiavimo pasitraukė katalikiškieji laikraščiai, tuoj pat - socialistiniai, sukūrę savas organizacijas.

Tolesnieji didieji laiko įvykiai - tebesitęsiantis pasaulinis karas, Amerikos įstojimas į kovą lėmė naujus poslinkius visoje Amerikos žurnalistikoje, ypač kitakalbėje spaudoje. Sustiprėjo įvairūs jos varžymai ir cenzūra. Kitakalbiai laikraščių tekstai buvo reikalaujami versti į anglų kalbą. Priešingi karui ar pacifistiniai laikraščiai arba patys nustojo ėję, arba buvo priversti sustoti.

Tokią Amerikos gyvavimo aplinką ir atmosferą patyrė ir lietuviškoji Amerikos spauda. Be to, jai teko rūpintis ir spręsti Lietuvos nepriklausomybės ir valstybingumo klausimai, dėl kurių vyko diskusijos ir konfliktai, aprašyti Remigijaus Misiūno knygoje „Informacinių kovų kryžkelėse" (3). Atrodo, kad katalikiškieji sluoksniai, siekdami vieningiau spręsti Lietuvos reikalus, 1919 m. rugpjūčio mėn. pasiūlė įkurti naują, kaip atrodo, bendrojo pobūdžio „Lietuviškų laikraščių sąjungą" (4). ALSD taip pat patiria esminių pertvarkymų. Kaip teigiama, šios draugijos veikla 1921 m. buvo pertvarkyta verslo pagrindais. Tapusi verslo įstaiga, ji ketino leisti ir platinti apibrėžtos orientacijos - tautininkiškos krypties spaudą (5).

Juozo Oto Širvydo fonde Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne yra dar vienas dokumentas iš Amerikos lietuvių žurnalistų organizacijos istorijos (6). Tai 1924 m. gegužės mėn. 10 d. Vorčesteryje įvykusios „tautininkų liberalų" redaktorių konferencijos medžiaga. „Tautininkų liberalų" redaktorių bendra informacija (taip pavadintas konferencijos aprašymas) nenurodo kokio nors ryšio ar santykio su ALSD, vadinasi, galėjo būti atskiro politinio sluoksnio redaktorių susirinkimas. Galima manyti, kad tai būta „vidurinės" srovės -„Lietuvių tautinės sandaros" - laikraštininkų konferencija (beje, nepasivadinusi suvažiavimu). Be to, „laikyta prie uždarų durų", jos nutarimai viešai neskelbiami, o išsiuntinėjami tik redaktoriams kondifencialiai. Svarstant dienotvarkės klausimus, diskusijų dalyvių pavardės ir konkretus pasiūlymų turinys nebuvo fiksuoti. Sunku pasakyti dėl kurių priežasčių taip įslaptinti konferencijos nutarimai, nors jie, išskyrus gal tik vieną - „Nusistatymas į Lietuvos valstybinius darbus", - svarstė profesinio žurnalistinio darbo problemas.

Konferencijoje dalyvavo svarbiausių to laiko laikraščių redaktoriai, išskyrus katalikiškos ir socialistinės krypties spaudos atstovus. Tai septyni laikraščiai ir jų vadovai: „Amerikos lietuvio" (V. S. Jokubynas), „Vienybės" (J. O. Širvydas ir V. Širvydas),"Dirvos" ir „Artojo" (K. S. Karpavičius), „Tėvynės" (S. K. Vitaitis), „Sandoros" (J. Liutas). „Varpo" redaktorius J. Laukis konferencijai atsiuntė laišką su savo nuomone. Konferencijai pirmininkavo V. S. Jokubynas, protokolavo J. O. Širvydas. Kaip matyti iš dalyvių sąrašo, tai patyrę, tarp lietuvių žinomi redaktoriai. Savo laiku kai kurie yra buvę kitokių pažiūrų publicistai bei visuomenės veikėjai. (Pvz., J. O. Širvydas nuėjęs kelią nuo socialisto iki tautininko). Konferencijos dienotvarkę sudarė penki klausimai, dėl kiekvieno priimtas nutarimas.

Pirmasis svarstytas klausimas - „Laikraščių redaktorių savitarpiniai santykiai". Pasikeitus nuomonėmis, nutarta, kad redaktoriai vengtų „asmeniškų kritikų vieno redaktoriaus prieš kitą". Kritiškai galį būtų vertinami redakciniai ar bendradarbių straipsniai visuomeninio pobūdžio temomis.

Antrasis klausimas - „Bendra kooperuotė lietuvių kultūroje žurnalistikos žvilgsniu". Ilgai diskutuota dėl kitų srovių ir ypač jų laikraščių veiklą. Vadinamose „laikraščių peržvalgose", kaip pabrėžta nutarime, reikia kuo daugiau skirti lietuvių viešojo gyvenimo reikalams svarstyti. Bet tokios „peržvalgos" turėtų būti „ labiau informacinės nei polemikos ar didaktinio pobūdžio, kaip ligšiol buvo įėję į madą".

Trečioji konferencijos dienotvarkės tema - „Taktika ir kritika į kitų srovių darbus". Diskusijose ir nutarime sakoma, kad be polemikos apsieiti negalima, bet jos iki šiol būta per daug, ypač su „priešingųjų srovių laikraščiais". Polemikos perteklius esąs jų idėjų reklama. Nutarta nesivelti į bereikalingas polemikas nei su kitų srovių laikraščiais, nei su organizacijomis ir žmonėmis.

Ketvirtuoju klausimu - „Nusistatymas į Lietuvos į Lietuvos valstybinius darbus" - pažymėta, kad tautininkų liberalų laikraščiai Lietuvos reikalams skiria daug vietos, bet kritika, anot diskutantų, duodanti medžiagos „mūsų tautos priešams". Todėl nutarime konstatuota „kiek galint" mažinti Lietuvos valstybės ir jos politikos kritiką, bet rodytini atskirų valdininkų blogi darbai.

Konferencijoje penktąja tema diskutuotas „Įkūrimas redakcijų susinešimo biuro". Toks organizacinis vienetas, kaip rašoma nutarime, būtinas tam, kad redaktoriai galėtų pasitarti įvairiais kasdieninio laikraščių darbo ir veiklos reikalais. Tam tikslui ir nutarta įkurti redakcijų centrą ir pavadinti jį „Lietuvių redakcijų biuras". Amerikos lietuvių žurnalistikos istorijoje taip atsirado dar viena organizacija (biuro pavadinimu). Kitas jo suvažiavimas buvo numatytas 1925 m. Klivlende kartu su „Sandaros" ir Tėvynės mylėtojų draugijos (TMD) seimais.

„Vienybės" laikraščio redaktorius J. O. Širvydas kiek vėliau nei konferencija (1924 m. gegužės 8-11 d.) Vorčesteryje skaitė pranešimą tomis dienomis vykusiame „ALTS (Amerikos lietuvių tarybos?), TMD ir laikraštininkų" seime. Laikraštininkų viename posėdyje dalyvavo tik redaktoriai, kitame -su jais buvo ir laikraščių bendradarbių. Per redaktorių posėdį, anot vieno jo dalyvių, triuškinančios, niekinančios kritikos susilaukė „Sandaros" redaktorius V. Šlekys (Stagaras), kuris buvo pašalintas iš tų pareigų. V. Šlekio kritika nekonkretizuota. Iš redaktorių posėdžio išskirtas nutarimas apie amerikiečių „Reporterių klubų" pavyzdžiu lietuvių laikraščių bendradarbių ratelius. Pradžia buvo padaryta čia pat, Vorčesteryje, kur sudarytas pirmasis toks ratelis iš devynių narių - keturių skirtingų laikraščių bendradarbių.

Toks buvo pirmasis naujai įkurtos lietuvių žurnalistų (redaktorių)) šios organizacijos pasirodymas.