Žurnalistų kūryba

Pro Onos bažnyčią saulei kylant,
tolstu skersgatviu nuo gotikos tamsos.
Priekyje šešėlis mano iškilmingas,
Lagaminas ant ratelių iš paskos.
Vien tik jiedu trikdo rimtį; dvasių
nė vienos gyvos aplink; kapų tyla.
Nieko ir nereikia - atkalbėta. Laisvė.
Nors... Pasaulis vėl atgytų, jei staiga...
Jei antai iš ten, kur tamsios arkos,
imtų ir išnirtų priešais tete-a-tete -
va, iš ten, kur buvo žurnalistų kalvė -
kažin ko gal ieškanti juoda katė.
Mano mielas juodas katinėlis,
man švelniais nagais ir baltu snukučiu,
ne balta mama, o juodu lauko tėvu
sekė ir neliko visados svečiu.
Palydės, sutiks, tik neis ant kelių
katinėlis - gal dabar iš pavartės
atpažins žygiuojantį skersai jam kelią
prisiglaus ir ligi galo palydės?
Lagaminas pilnas kas man liko
galutinio teismo dienai, ir jame
mūsų paskutinio vakaro skardinė
su kačių maistu, nepraimtu tada.
Grotos, spynos - aklos, kurčios arkos.
Pernelyg ilgai tikėjai žvaigždėmis.
Būtų jis tave senų seniausiai radęs -
betgi kur nusektų tavo pėdomis?
Jo mama paliko mus dėl noro,
kad tada, kai susikibs su mirtimi,
paskutinis gurkšnis būtų laisvės oro---
Ko tu pats, benami, ieškai? Kur eini?
Lieptui baigiantis, mane pavijo -
o gal laukė tunelio gale - mintis:
ne - ne liko man minėtoji skardinė,
ne - tai man paliko savo dalį jis.
Pamanyk, netinkamas vartoti:
paskutinėms vaišėms tinka ir nuodai,
juo labiau akimirkai nušvitus protui---
Jis nešildė glėbio niekam. O dabar? Kas tai?