2018 m. gruodžio 12 d., Treciadienis

Žurnalistų namuose

*print*

Archyvas :: Albertas Vaidila: žaliai žalias žurnalistų pleneras

2018-10-10
 
Albertas Vaidila

Albertas Vaidila

Albertas Vaidila,
LŽS narys, menotyrininkas
„Žaliai žalia" - tokiu pavadinimu eksponuojama žurnalistų tapybos darbų paroda, eksponuojama Vilniaus žurnalistų namuose. Ši paroda yra jau šeštoji žurnalistų dailės mėgėjų ir profesionalų, tęsianti tradiciją kiekvienų metų gegužę suruošti vizualinių menų parodą, skirtą Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai pažymėti. Šiais metais ši tradicija buvo kiek paįvairinta - nuspręsta surengti ne parodą, o plenerą (šis žodis iš prancūzų kalbos reiškiantis kūrybą po atviru dangumi) Kudirkos Naumiestyje. Ši kūrybos vieta pasirinkta ne atsitiktinai. Čia kasmet minėtos šventės proga įteikiamos prestižinės Vinco Kudirkos vardo premijos žurnalistams už brandžiausius kūrinius. Tad šis pleneras - ne tiktai kūryba „po atviru dangumi", bet ir žurnalistikos istorijai reikšmingoje vietoje. Matyt, pravartu nors keliais žodžiais priminti, kad paprastai tapytojai plenere, betarpiškai stebėdami gamtą, bando ne tik pavaizduoti tai, ką mato - įdomius vaizdus, spalvingumą, bet ir perteikti savo santykį su supančia aplinka, akcentuoti jos padarytą įspūdį, nuotaiką. Tačiau grįžkime prie šios konkrečios parodos. Pats pavadinimas „Žaliai žalia" ne tik poetiškas, bet ir gan taiklus. Beveik visuose paveiksluose dominuoja žalia spalva - tuo tarsi bandoma pabrėžti, kad tapoma vasara, kuri alsuoja žaluma. Todėl peršasi išvada, kad pagal parengtus eskizus pavasarį, o buvo tapoma vasarą, kuri išties skendi žalumoje arba net rudenį, kai gamta vilkėjo kitą rūbą. Žinoma, tapytojui nepasakysi, kokį dažą tepti, kokia spalva tapyti. Galima ir vien tik žalios spalvos variacijomis bei formų modifikacijomis nutapyti įdomų paveikslą, tačiau tam reiktų didelio meistriškumo. O didesnis kiekis tokių darbų vis tiek pasirodytų nuobodokas. Todėl ne atsitiktinai tiek mėgėjai, tiek ir patyrę profesionalai ypač mėgsta tapyti gamtą pavasarį arba rudenį, kai ji pasipuošia ryškiomis spalvomis. Vis tik dalis darbų šioje „Žaliai žalioje" ekspozicijoje ne tokie jau ir „žali", kviečiantys stabtelti, pamąstyti, pasigrožėti.
Parodoje savo kūrybą pristato 12 autorių. Pagal sukurtus paveikslus, autorius būtų galima suskirstyti į 3 grupes: sėkmingai dirbančius profesionalia kryptimi - Rita Krupavičiūtė, Vygantas Vėjas, Aida Vėželienė, Julija Ciurupa; prisilaikančius liaudies meno tradicijų - Regina Jakučūnaitė Kubertavičienė, Sigita Jakutytė, Lina Vaišnytė; turinčius profesionalios ir saviveiklinės kūrybos bruožų - Rūta Montvilienė, Agnė Paulauskienė, Agnė Varpukavičiūtė, Aušra Šiaulytė, Dalia Blažienė. Toks suskirstymas, sprendžiant iš vieno autoriaus pateiktų vieno ar kelių paveikslų, žinoma, gali pasirodyti kažkiek sąlygiškas, tačiau, manau, pakankamas apibrėžti svarbiausias kūrybines tendencijas. 
Ritos Krupavičiūtės darbas „Aguonos mieste" vienas įdomiausių visoje ekspozicijoje. Jame urbanistinis peizažas abstraktus: miesto pastatai pateikiami fragmentiškai, o kompozicijoje dominuoja ryškiai raudoni aguonos žiedai. Drąsūs potėpiai sujungia vaizdą į ekspresyvią sandarą, dvelkiančia pakilia šventiška nuotaika. Kitas R. Krupavičiūtės paveikslas „Pro rudeninį langą" pasižymi įdomia kompozicija, kurioje didelis stačiakampis langas atskiria interjerą nuo eksterjero, t.y. nuo rudens raudoniu abstrahuoto gamtovaizdžio, o lange išvedžiotos judrios vertikalios ir horizontalios tamsios linijos, aprėmintos juodai mėlynu lango kontūru, pabrėžia interjero ir eksterjero kontrastą, suteikia paveikslui dinamiškos ir paslaptingos erdvės įspūdį. Dailininkas Vygantas Vėjas dalyvauja parodoje su trimis gamtovaizdžiais. Jo darbai bene sėkmingiausiai atspindi „žalią" temą, pasižymi profesionalumu. Juose miškai , pamiškės, medžiai, krūmai, pievos nutapyti žaliai, saikingai papildant kitomis spalvomis, tačiau vaizdai sukurti įtikinamai, gerai valdant erdvinę perspektyvą, smulkiais potėpiais perteikiant kuplias augalijos formas, jų spalvinius niuansus, šešėlius. Prie profesionalia kryptimi dirbančių priskirdamas Aidą Vėželienę ir Juliją Ciurupą, kurios parodai pristatė po vieną nedidelio formato paveikslą, pirmiausia turėjau galvoje jų kūrybinį išradingumą. A. Vėželienės „Naktinėjimai" pasižymi ypač įdomiu vaizdo konstravimu, primenančiu scenovaizdį, kuriame vyrauja abstraktūs daiktai, tarp kurių kaip kompoziciniai elementai įkomponuoti autorės vardas ir pavardė, o atskirai centrinėje paveikslo dalyje palyginti didelė A raidė. Tai gali būti suprasta kaip vardo inicialas arba tiesiog kaip ženklas (vėlgi kompozicinis elementas) vaizdo struktūroje. Pažymėtinas savitas juodos, mėlynos, violetinės, žalios, baltos spalvų koloritas, išlaikantis įdomią spalvinę visumą. Julija Ciurupa pateikė vienintelę akvarelę šioje ekspozicijoje „Žurnalistų kavutė". Scena kavinėje pavaizduota ne horizontalioje plokštumoje, kaip esame įpratę matyti daiktus „akių lygyje", o netikėtu rakursu - kavinės stalelius su kava, sėdinčius žurnalistus matome tarsi žiūrėtume iš viršaus. Tokiu būdu išdidinamos stalelių skritulio formos plokštumos ant kurių balti puodeliai su kava šviečia tarsi dešimtys akučių. Tokią, sakyčiau, mistifikuotą nuotaiką sustiprina pro langą krentantis šviesos srautas ant stalų ir grindų. Tai gerai išpildyta viena sudėtingiausių kompozicijų parodoje.
Liaudies meno tradicijomis paremtų nedidelių paveikslėlių triptiką - tris peizažus vienu pavadinimu „Vaizdai pro langą" pateikė Regina Jakučiūnaitė Kubertavičienė. Šia stilistika kaimo buities vaizdus eksponuoja Sigita Jakutytė („Nosies žiedavimas", „Dūzgiančios sostinės aviliai"). Keletas paveikslėlių, kuriuos sukūrė Lina Vaišnytė, yra gana įdomūs. Vieną iš jų noriu išskirti - tai „Apsauga". Šis paveikslas, vaizduojantis nukryžiuotąjį Kristų daugybės langelių fone, savaip išreiškia didelės pasaulio dalies žmonių viltį apie nežemiškąją jų apsaugą. 
Dalis autorių nėra suradę tvirtesnio pagrindo meninės raiškai, todėl jų darbuose galima pastebėti ir įdomių atradimų, ir nesugebėjimo perteikti savo sumanymo. Kaip ryškesnį tokios tapybos pavyzdį galima paminėti Rūtos Montvilienės darbus. Jos paveikslai „Viltis", „Miške" stokoja išbaigtumo, o „Rytinis kavos puodelis" tiesiog iš tolo traukia žvilgsnį ekspresyvia tapyba, skambiu koloritu. Jei tai būtų tik vienintelis jos darbas šioje parodoje, drąsiai būtų galima autorę skirti prie einančių profesionalia kryptimi. Beje, šiuo atveju paminėtina dar viena detalė - pavadinimas. Pagal raišką tai, mano galva, minėto paveikslo pavadinimas turėtų būti ne „Rytinis kavos puodelis", kuris beveik neįžiūrimas tokio mąsto kompozicijoje, o, tarkime, ryto saulė („Saulėtekis"). Juolab, kad toks įvardijimas geriau atitiktų ir plenero tikslus. Patrauklių dalykų galima pastebėti ir Aušros Šiaulytės („Stresas"),Agnės Varpukavičiūtės („Niūrus miškas"), Agnės Paulauskienės („Šventa vieta", „Tylus maurėjimas"), Dalios Blažienės („Žalias taškas") darbuose. 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-10-10 10:31
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media