Aktualijos

Gerimantas Statinis

Kuomet paklausiau vienos grasios žurnalistės, lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno biografijų tyrėjos, ar ji lankėsi Soldine, išgirdau atsakymą, kad ji po piligrimines keliones nevažinėja, o nuosekliai dirba archyvuose su dokumentais. Tai mane ne tik nustebino, tačiau ir nuliūdino...

Kelionių ir pramogų klubo nariai mano kitaip, todėl nevengia ir piligriminių kelionių, nes lankyti mūsų tautai svarbias vietas, yra ne tik šventa bet ir pilietinė pareiga. Šiemet sukanka 80 metų kaip lietuviai didvyriai S.Darius ir S.Girėnas su vienmotoriu „Lituanica" lėktuvu perskrido Atlantą, todėl buvo nuspręsta nelaukti vasaros, o kartu su žygiuojančiu pavasariu aplankyti Lenkijoje, Pščelniko vietovę, mums geriau žinomą vokišku pavadinimu - Soldinas. Žygis su kemperiu buvo pavadintas „Soldinas‘13", o keliauti į Vokietijos - Lenkijos pasienį nutarta įdomiu, keliantis iš Klaipėdos su keltu į Riugeno salą, maršrutu. Pakeliui į uostamiestį Žemaitijoje buvo aplankytos lakūnų tėviškės: S.Girėno - Vytogaloje ir S.Dariaus - Judrėnuose. Muziejų šeimininkai Lina Gudeliūnienė ir Mečislovas Raštikis jau mūsų laukė, o jų pasakojimai praplėtė ne vien istorines žinias, tačiau mūsų žygiui suteikė ir prasmingumo.

Mūsų kemperis, pasipuošęs klubo simboliu Sraige, įvažiavo į „Kaunas Seaways" keltą. Jis ir kiti keturi „DFDS Seaways" kompanijos keltai 1991 m. buvo įtraukti į Gineso pasaulio rekordų knygą, kaip daugiausiai geležinkelio vagonų plukdantys laivai. Kapitonas Gintaras Paluckas aprodė keltą ir papasakojo įdomią šių laivų atsiradimo istoriją. Pasirodo šie penki laivai, pastatyti VDR buvo skirti aprūpinti Sovietų Sąjungos karines pajėgas. Kuomet Lenkijoje „Solidarumas" ėmė bruzdėti, rusai išsigando, kad per šią šalį gali būti atkirstas kelias į kitas Rytų Europos socialistines valstybes, todėl buvo pastatyti kroviniai jūrų keltai, galintys plukdyti ištisus lokomotyvų sąstatus, pakrautus tankais ar kita ginkluote. Šiandien jie perdaryti ir pritaikyti, krovinius vežantiems ar individualių automobilių keleiviams, patogiam jų kruizui. Iš Klaipėdos išplaukęs keltas po 18 val. pasiekė Riugeno saloje įsikūrusį Zasnicą.

Riugeno sala vadinama Baltijos Kanarais, tai įdomi istoriniu ir gamtiniu atžvilgiu vietovė. Kreidos skardis vadinamas „Karaliaus sostu", nuo kurio sužavėtas dairėsi garsusis keliautojas Vilhelmas von Humboltas sakė: „Niekur žmogus nerastų paprastesnės ir didingesnės panoramos". Šis objektas nepalieka abejingų visų keliautojų, ne veltui jis įtrauktas į UNESCO saugomų gamtos paminklų sąrašą. Arkonos iškyšulys, tai vienoje vietoje stovintys net keturi švyturiai, trys dideli ir vienas mažas - tai reikalinga kad laivai signalus matytų naktį iš įvairių jūros vietų. Čia kartu ir šventvietė, pasak Č.Gedgaudo - Rugijos saloje, Arkonoje buvusi baltų krivių krivaičio sostinė, tačiau informaciniame stende rašoma, kad tai Slavų pylimas ir jog čia buvusi Svantevito šventykla, kol XI a. jos nesunaikino danai. Nesvarbu kam Arkona priklausė, tačiau mes čia jaučiame savo baltišką priedermę, tuo labiau, kad atrandame lietuvių skulptoriaus Vytenio Antnavičiaus 1997 m. pastatytas medines „Figuren+Rituale II" medines skulptūras.

Pasak kai kurių istorikų, Riugeno saloje 1944 m. nacistinė Vokietija išbandė pirmąją pasaulyje branduolinę bombą, tačiau ji buvo labai mažo galingumo ir vokiečiai nespėjo jos pagaminti iki galo. Tačiau apie III Reicho didybę ir užmojus Proroje primena išlikęs keturių kilometrų ilgio pastatas - bendrabutis ištikimiems fiurerio pasekėjams. Išsilaikęs jis puikiai, deja šiandien apleistas ir lankomas tik žingeidžių turistų. Nuo Granitzo medžioklės pilies bokšto atsivėrė salos panorama ir akys ėmė klaidžioti tarp vandens ir sausumos - iš aukštai sunkiai nuspėjama kur įlanka, o kur ežeras, kur sala, o kur tik nusidriekusi nerija. Sellin - kažkuo primena Palanga, tik čia ant jūros tilto įsikūręs restoranas, užkandinės ir netgi savotiškas batiskafas, nuleidžiantis žiūrovus pasigrožėti povandeniu pasauliu. Rūkyti unguriai čia pigesni negu Lietuvoje.

Myslibužo S.Dariaus S.Girėno vardo technikos mokykloje mūsų laukė būrys moksleivių ir pati direktorė ponia Elžbieta Urbaniak. Įteikėme mūsų žygio globėjo Kultūros ministro Š.Biručio dovaną, o taip pat rėmėjų „KG Groups" iškeptą šakotį. Džiugu buvo matyti ir girdėti, kad patys moksleiviai mokyklai pasirinko lietuvių didvyrių vardus, įrengtame muziejuje daug eksponatų iš Lietuvos. S.Dariaus ir S.Girėno vardo skvere stovi gotikinė koplyčia, kurioje po žūties buvo atvežti ir pašarvoti lakūnai. Čia ketinama įsteigti Lietuvos - Lenkijos namus. Ši mokykla ir jos vadovai, tai tikras Lietuvos Garbės konsulatas Ščecino krašte, nes čia dažnai atvyksta lietuvių delegacijos, pradedant nuo moksleivių iki ministrų ir Prezidento. Kėlė nuostabą lenkų pagarba S.Dariui ir S.Girėnui, - tai ir mūsų didvyriai, - sakė jie. Atvykus į Soldiną - Pščelniką, šalia paminklo „Lituanicos" žūties vietoje, pamatėme degančią žvakę. „Čia autobusas iš Ščecino lankėsi" - paaiškino S.Dariaus ir S.Girėno muziejaus prižiūrėtoja ponia Zosia Žurkowska, - „Ši vieta dažnai lankoma lenkų" - papildė moteris.

Tarp pušų kabiname Seimo pirmininkės I.Degutienės dovanotą „Filipinai'11 M.Šalčiui atminti" ekspedicijai trispalvę, LŽS, o taip pat klubo vėliavas. Giedame Tautinę giesmę ir džiaugiamės būdami šioje vietoje - prieš 80 metų, tokiu pat metu mūsų didvyriai S.Darius ir S.Girėnas Amerikoje jau ruošė „Lituanica" būsimam skrydžiui per Atlantą. Jie tikėjo savo žygdarbiu, tikėjo jais ir visa Lietuva, nes 50 000 žmonių su gėlėmis Kaune laukė jų sugrįžtant...