Aktualijos

Vytautas Žeimantas

Būdamas Minske pasidomėjau baltarusiškos periodinės spaudos kainomis. Pasirodo, kad laikraščiai Baltarusijoje žymiai pigesni, negu Lietuvoje. Įprasto formato, šešiolikos puslapių spalvotas laikraštis ten kainuoja apie 50-70 centų. Respublikinis laikraštis „Zviazda", kurio korespondentu Lietuvoje dirbu jau antri metai, kainuoja 1500 baltarusiškų rublių. Tai dabartiniu kursu būtų 0,5 lito.

Stori, spalvoti žurnalai, išleisti ant prabangaus kreidinio popieriaus yra brangūs, vienas numeris gali kainuoti ir daugiau kaip10 litų. Antai, už žurnalą „Žurnalist" sumokėjau 44 000 baltarusiškų rublių (14,6 lito). Pirkau jį ne vien dėl to, kad šiame numeryje buvo mano interviu su žinomu Lietuvos žurnalistu, laikraščio „Litovskij kurjer" atkūrėju Valerijumi Tretjakovu. Jis jau dvidešimt metų Vilniuje sėkmingai leidžia laikraštį, kuris su pertraukomis eina daugiau kaip 250 metų. 1760 metais leidimą leisti šį laikraštį davė Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas III. Jis ėjo Vilniuje, Gardine ir vėl Vilniuje. Laikraštis iš pradžių buvo leidžiamas lotynų kalba, vėliau buvo skelbiami lenkiški, lietuviški, po to tik rusiški tekstai. Kolegas baltarusius domina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, todėl jie ir paprašė manęs parašyti apie šį seną laikraštį.

Žurnalą „Žurnalist" įsigijau, ir dėl to, kad norėjau geriau pajusti kuo šiandien gyvena kolegos baltarusiai. Jų problemos nesiskiria nuo mūsų. Ir jiems rūpi valdžios ir žiniasklaidos santykiai, spausdinto žodžio laisvė, opozicinės spaudos vieta, žurnalistinė etika, interneto brovimasis į spaudos „daržą", honorarų didžiai. Aktyviai gvildenamas ir amžinas klausimas: „Ar žurnalistas gali būti nepriklausomas?" Ieškant atsakymo į šį klausimą Lietuvoje jau sulaužyta daug iečių, tačiau vienareikšmis atsakymas dar nesuformuluotas. Tuo tarpu žurnalo „Belaruskaja dumka" vyriausio redaktorius Vadimo Girino nuomonė šiuo klausimu yra konkreti: „Masinės informacijos priemonės visada bus priklausomos arba politiškai, arba ideologiškai, arba ekonomiškai. Ir neverta manyti, kad žurnalistika XXI amžiuje, veikiama interneto, socialinės medijos, staiga taps laisva profesija".

Radau ir dar vieną įdomų ir netikėtą teiginį. Žurnalistai dažnai save vadina „ketvirtąją valdžia". O „Žurnaliste" aprašytoje diskusijoje „Kur ritasi žurnalistika?" aptinku ir kitą nuomonę: „Žiniasklaida negali būti „ketvirtąją valdžia", nes ji... neveda kovos dėl valdžios užėmimo". Perskaitęs tai, prisiminiau kai kuriuos Lietuvos spaudos leidinius, kurie jau vienu metu pradėjo save įsivaizduoti jei ne tikra valdžia, tai jau tikrais „valdžių darytojais". Savo veiklos lozungu pasirinkę dviprasmišką anekdotą, kad musė ir politikas niekuo nesiskiria. Ir vieną, ir kitą galima užmušti laikraščiu. Toks arogantiškas elgesys greitai atsirūgo. Labai sumažino lietuviškos žiniasklaidos reitingai, krito pasitikėjimas ją, pradėjo stipriai mažėti tiražai.

Beje, „Žurnalisto" tiražas solidus - 10 000. Apskritai, Baltarusijos periodinės spaudos tiražai yra dideli. Baltarusijoje gyvena tris kartus daugiau žmonių, negu Lietuvoje. Tačiau ši gyventojų skaičiaus proporcija visiškai neatitinka tiražų skirtumo. Jie Baltarusijoje didesni negu Lietuvoje ne tris kartus, o kartais net dešimtis kartų. Respublikinis dienraštis rusų kalba turi per 300 000 tiražą. Yra rajoniniai laikraščiai, kurių tiražai yra per 100 000 egzempliorių. Kai, tuo tarpu, mūsų rajoniniai laikraščiai džiaugiasi turėdami 2000-3000 tiražus.

Žurnale radau informatyvų pokalbį su žinomu žurnalistu ir rašytoju Alesiu Karliukevičiumi. Jis atskleidžia tam tikras tendencijas, vykstančias Baltarusijos žiniasklaidoje. Anksčiau jis buvo respublikinio laikraščio „Zviazda" vyriausiasis redaktorius. Dabar, pasilikęs redaktorius pareigas, jis dar tapo naujai sukurto holdingo - Leidybos namai „Zviazda" generaliniu direktoriumi. Į šį holdingą dabar įeina be minėtos „Zviazdos" dar ir buvę Spaudos rūmai su spaustuve ir knygų leidykla, savaitraštis „Litaratura i mastactvo" (Literatūra ir menas) ir keturi žurnalai: grožinės literatūros ir visuomeninis baltarusių kalba „Polymia" (Liepsna), skirtingas, tačiau tokios pačios paskirties rusų kalba „Neman" (Nemunas), jaunimui literatūrinis baltarusių kalba „Maladosc" (Jaunystė) ir satyrinis literatūrinis „Vožyk" (Ežys).

Žurnalų „Polymia" ir „Neman" atitikmuo Lietuvoje būtų mūsų „Metai" (prieš 1991 m. - Pergalė). Literatūrinio žurnalo jauniesiems kūrėjams mes neturėjome ir neturim. Satyrinio literatūrinio, nustojus eiti „Šluotai, irgi neturime. Baltarusiai, sukūrė šį holdingą ir per jį, perskirstydami pelną, gautą iš respublikinio laikraščio, spaustuvės ir knygų leidybos, siekia išsaugoti pelno nenešančią, tačiau baltarusių kultūrai didelę reikšmę turinčią periodinę literatūrinę spaudą.

Žurnalą „Žurnalist" leidžia Baltarusijos žurnalistų sąjunga. Jai talkina Informacijos ministerija. Žurnalo redakcinėje kolegijoje septyni žinomi šalies žurnalistai.

„Žurnaliste" tekstai skelbiami baltarusių ir rusų kalbomis. Apie visą žurnalo turinį aš nekalbėsiu, dėl kai ko galima ir pasiginčyti. Apskritai, varčiau jį su nemažu baltu pavydu, nes kolegos kaimynai turi savo solidų periodinį žurnalą. Mes tuo pasigirti negalime. Atgimimo metais (1988-1992) leidome mėnraštį „Žurnalistų žinios", vėliau (1997-2000) bandėme jį atgaivinti. Bet abu kartus laikraštį sustabdė Kultūros ministerija, nutraukusi leidimo finansavimą.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas į mūsų pastangas leisti leidinį, skirtą žurnalistų profesinei veiklai, sureagavo tik 2008 metais. (LŽS internetinėje svetainėje, skyriuje „Apie LŽS" nurodyta netiksli data - 1998 m). 2008 metais buvo atgaivintas metinis almanachas "Žurnalistika", sovietmetyje sėkmingai kasmet leistas 1973-1990 metais. Nuo 2012 metų jis tapo pusmetiniu leidiniu. Tačiau šiemet Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas kažkodėl nutarė per pusę sumažinti šio svarbaus leidinio finansavimą. Vadinasi šiemet „Žurnalistika" bus striuka. O kas jos laukia kitais metais? Kolegų baltarusių tokios problemos kol kas nejaudina.

Taip, Baltarusijoje dar žmonės neatprato skaityti. Kai išsiruošęs į Vilnių, Minsko geležinkelio stotyje nutariau kelionei nusipirkti ką nors paskaityti, prie spaudos kiosko pamačiau didelę eilę. Per dvidešimt žmonių stovėjo laukdami laikraščių ir žurnalų. Pamaniau, kad sustojo kokia nors didelė ekskursantų grupė, nutariau vėliau ateiti ir be eilės nusipirkti. Deja, po pusvalandžio prie kiosko mane pasitiko toks pats vaizdas. Stovėdamas eilėje prisiminiau, kad ir Vilniuje po pietų prie spaudos kioskų sustodavo ilgos žmonių eilės , laukiančios naujų „Vakarinių naujienų". Kodėl dingo eilės prie lietuviškų spaudos kioskų?