Aktualijos

Vytautas Žeimantas

Ką tik grįžau iš Minsko, kur teko susipažinti su tarptautine specializuota paroda „Žiniasklaida Baltarusijoje". Ji vyksta kasmet, jau septynioliktą kartą. Pastaruosius du metus - kartu su tarptautiniu forumu „Telekomunikacijos, informacijos ir bankinės technologijos". Anksčiau jos vyko atskirai, tačiau abiejų parodų rengėjai greitai suprato, kad šios parodos viena kitą papildo, kad tolimesnis žiniasklaidos plėtojimas įmanomas tik diegiant naujausias technologijas. Pasak parodų rengėjų, abi parodos nuo šiol bus demonstruojamos kartu, nes taip galima aktyviau skatinti Baltarusijoje šiuolaikinių informacinių technologijų ir interneto naudojimą spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje, plėsti skaitytojų auditoriją.

Abi parodos vyko Minsko centre esančiame didžiuliame sporto ir pramogų komplekse „Futbolo maniežas". Mane gerokai nustebino platus šio renginio organizatorių ratas. Tarp žiniasklaidos parodos ir forumo organizatorių net trys ministerijos, Nacionalinis bankas, Mokslų akademija, Minsko savivaldybė, kitos solidžios įstaigos.

Mintyse sumečiau, kas gi mums, Lietuvos žurnalistams padėtų surengti panašią parodą? Greičiausiai, užsimojus surengti tokią paroda, tektų patiems viską ir atlikti. Gal todėl nieko panašaus pas mus ir nerengiama.

Buvo įdomu išgirsti, kokias dabar mūsų kolegos kaimynai išskiria žiniasklaidos plėtros tendencijas. Pasirodo, tris - konvergenciją, multimediškumą ir interaktyvumą.

Stebino ir parodos "Žiniasklaida Baltarusijoje" dalyvių ratas. Joje savo produkciją ir paslaugas pristatė visi respublikiniai ir sritiniai periodinės spaudos leidiniai, gausi elektroninė žiniasklaida, naujienų agentūros, kai kurios spaustuvės, leidyklos, reklamos įstaigos. Parodoje dalyvavo nemažai užsienio šalių. Net tolimosios Indija, Kinija, Kuba, Venesuela. Rusija parodoje dalyvavo ne su bendru stendu. Atskirai savo produkciją demonstravo Maskva, Sankt Peterburgas ir kelios Rusijos sritis.

Lietuvos stendo neradau. Matyt mums Minskas per toli. O gal suveikė politiniai ar ekonominiai stereotipai. Ir be reikalo. Mums tikrai yra ką parodyti. Ir jeigu nedrįstame į šią rinką įeiti su lietuviška spauda, tai tikrai galime joje ieškoti skaitytojo, skaitančio angliškai, rusiškai ar lenkiškai. O tokios spaudos pas mus yra.

Kitą vertus, nereikėtų manyti, kad Baltarusijoje lietuviško žodžio niekas nesupras. Prieš karą Baltarusijoje lietuvių kalba ėjo keturi periodiniai leidiniai, Minsko radijas kas savaite transliavo laidas lietuvių kalba. Baltarusijoje buvo nemažai lietuvių mokyklų. Deja, per stalinines represijas buvo išžudyta diduma lietuvių, kaip ir baltarusių, inteligentų. Dabar lietuviškos vidurinės mokyklos yra Gervėčiuose, Pelesoje, Rimdžiūnuose. Veika Minsko, Gardino, Rodūnės sekmadieninės lietuvių mokyklos, Pelekų, Ūsonių ir Vainiūnų lituanistinės mokyklos. 2000 m. Rimdžiūnuose buvo pastatytas Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras. 1994 m. įkurta Baltarusijos lietuvių bendruomenė, vienijanti visas Baltarusijos lietuvių organizacijas, esančias Minske, Gardine, Breslaujoje, kitur.

Nuo 1999 m. buvo pradėtas leisti Baltarusijos lietuvių biuletenis „Mūsų žodis". „Tikiuosi, kad ir toliau mūsų leidinys būs toks pats įdomus ir aktualus jums. Lauksime iš jūsų informacijos, komentarų ir teigiamų emocijų", - sako „Mūsų žodžio" vyr. redaktorius Andrejus Kolesnikovas. Jeigu kas nors susidomės redaktoriaus kvietimu, pranešu redakcijos adresą: Minskas , Nezavisimosti pr. 91-34. Elektroninis .paštas: rblb@na.by.

Be to, reika žinoti, kad mūsų kaimynų domėjimasis Lietuva, lietuvių kultūra yra didelis. Ši paroda vyko keturias dienas, du kartus buvau į ją užėjęs. Per tą laiką daviau kelis trumpus interviu televizijos kanalams, tarp jų ir vietiniams, pavyzdžiui, Smargonių. Kalbino ir kelių laikraščių žurnalistai. Ir visiems teko pasakoti apie situaciją Lietuvos žiniasklaidoje.

Didelį domėjimąsi Lietuva pastebėjau ir per parodoje vykusias diskusijas „prie apvalaus stalo". Dvejose iš jų teko dalyvauti, kalbėti, o į įvairius klausimus atsakinėti ir po oficialių renginių.

Buvo ir prašymų pabūti „paštininku". Vieną prašymą atlieku su malonumu. Aleksandras Nikolajevičius Ševko, laikraščio „Beloruskaja niva" korespondentas, paprašė perduoti mūsų radijo žurnalistui Benui Rupeikai štai tokį pranešimą: „Benai, tau nuoširdžiausi linkėjimai. Laukiu skambučio 8 029 6 48 79 23. Visada Tavo A.Ševko."

Ir dar vienas pastebėjimas. Minske teko gyventi šalia grupės baltarusių žurnalistų, leidėjų kurie dabar dirba ir leidžia periodinę spaudą baltarusių kalba baltarusių išeiviams, gyvenantiems įvairiose pasaulio šalyse. Jie irgi buvo pakvieti į parodą. Buvo įdomu susipažinti su jų veikla, pamatyti, kaip jie leidžia spaudą gimtąją kalba Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Visi jie buvo pakviesti į Minską ir keturias dienas visiškai išlaikomi. Tuo rūpinosi Religijos reikalų ir nacijų įgaliotinio aparatas.

Toks rūpestis baltarusiško žodžio skleidėjams užsienyje negali nejaudinti.

Prisiminiau užsienio lietuvių spaudą. Jos visada buvo nemažai. O dabar, didėjant lietuvių emigracijai, jos atsiranda dar daugiau. Jau ne pirmus metus eina „Pasaulio lietuvis", „Amerikos lietuvis", „Britanijos lietuvis", „Lietuvis" (Dubline), „Mūsų Lietuva" (San Paule), Peterburgo lietuvis" „Šveicarijos lietuvių žinios" ir taip toliau. Užsienyje jau dirba ne viena dešimtis mūsų kolegų lietuvių. Ar yra kokia nors valdiška įstaiga, kuri dabar jais rūpinasi? Anksčiau prie Lietuvos Vyriausybės buvo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Konservatorių vyriausybė, paskelbusi taupymo vajų, šį departamentą panaikino. Išeiviai, jų spauda, atrodo, liko be valstybinio dėmesio. O gaila, nes jie dabar tampa bene pagrindiniai lietuvybės, lietuvių kalbos puoselėtojai užsienyje.

Manau, kad čia bent truputį galėtų padirbėti ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pavyzdžiui, įsteigti, kokią nors nominaciją užsienio lietuvių spaudai, ar jos darbuotojams. Bent jau tuo parodytume jiems dėmesį, pasakytume, kad jie nepamiršti Tėvynėje.