Dialogai apie žiniasklaidą

Minėdami radijo šimtmetį, gręžiamės į fenomeną, kuris pagrįstai laikomas vienu stipriausių mūsų valstybingumo ir modernios kultūros pamatų. Vos atsiradęs Lietuvoje, radijas nebuvo tik technologinė naujovė – jis žaibiškai tapo gyvu šalies politinių bei kultūros įvykių liudininku, kuris ne tik informavo žmones, bet ir puoselėjo kultūrą bei meną. Ši milžiniška galia akimirksniu sutelkti visuomenę pavertė radijo bangas geopolitinių lūžių taikiniu, o tai itin dramatiškai įrodo Vilniaus radiofono istorija: patyrusi daugkartines okupacijas, stotis ne kartą buvo priversta tarnauti svetimai ideologijai. Šiandien į praeitį žvelgiame tam, kad suprastume dabartį – kaip tarpukario valstybingumo patirtis ir visuomenės atsparumas transformavosi į šių dienų informacinio lauko kovas bei kur baigiasi meninė įtaka ir prasideda manipuliacija. Apie radijo misiją, kultūrą, istorines pamokas ir šiuolaikinius informacinius iššūkius šiandien kalbėta su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto humanitarinių mokslų daktare, Moderniosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja Birute Avižieniene ir Kultūros viceministru, dr. Viktoru Denisenko – tinklalaidės premjera NŽKA TV YouTube kanale jau greitai! Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Projekto ciklo „Vilniaus radiofonas: keturios okupacijos“ trečia dalis jus dar kartą nukels į laikmetį, kai Gedimino prospekto 22-asis namas buvo svarbiausia, pavojingiausia ir labiausiai geidžiama informacinė erdvė šalyje. Šis istorinis pasakojimas atveria dramatišką pastato virsmą geopolitinių lūžių metu – nuo tarpukario lenkų radijo stoties „Polskie Radio Wilno“ įsikūrimo iki trumpo, bet lemtingo lietuviškojo etapo 1939-ųjų rudenį. Unikalūs archyviniai šaltiniai atskleis totalitarinių sistemų cenzūros mechanizmus ir radijo, kaip masinio poveikio instrumento, užkulisius, nacistinės Vokietijos propagandinės mašinos gniaužtus, milžiniško „Ostlando“ radijo tinklo valdymą bei sovietų „Glavlito“ presą, dešimtmečiais vertusį autorius griebtis griežtos autocenzūros. Šią skaudžią epochą tekste įprasmina dramatiški radijo darbuotojų likimai. Čia susipina viskas: Kazio Inčiūros Vilniuje debiutas, Jono Miliušio eteryje ištartas sovietinis šaukinys ir, dešimtmečius trukusi, griežta cenzūros vadovų era. NŽKA projektą „Vilniaus radiofonas: keturios okupacijos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Antroje pasakojimo dalyje per vieno pastato – dabartinio Gedimino pr. 22 Vilniuje, kuriame veikė Vilniaus radiofonas, – prizmę atveriama dramatiška XX amžiaus radiofonijos istorija, paženklinta geopolitinių lūžių ir nuolatinės okupacijų kaitos. Remiantis istorine medžiaga, tekste dokumentuojamas lemtingas 1939 m. rudens Vilniaus krašto atgavimas ir trumpas, viltingas Valstybės radiofono blyksnis, kurį brutaliai nutraukė 1940 m. sovietinė okupacija bei prasidėjusi eterio ideologizacija. NŽKA projektą „Vilniaus radiofonas: keturios okupacijos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Šiemet minint Radijo šimtmetį (1926–2026), svarbu atsigręžti į istoriją ir pabandyti suvokti radijo vaidmenį nepriklausomos Lietuvos kūrimo etape. Nuo pat savo atsiradimo radijas buvo kur kas daugiau nei tik švietimo ar kultūros sklaidos priemonė. Visais istoriniais lūžio tarpsniais jis veikė kaip galingas informacinio poveikio įrankis, formavęs masių nuomonę ir tapęs neatsiejama propagandos mašinos dalimi. Vilniaus radiofono istorija – geriausias to pavyzdys. Tai pasakojimas apie tai, kaip technologinė pažanga gali būti panaudota tiek valstybingumui stiprinti, tiek propagandai skleisti. NŽKA projektą „Vilniaus radiofonas: keturios okupacijos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.