Dialogai apie žiniasklaidą

Ne paslaptis, kad karo žurnalistika yra pavojingas darbas. Geriau jau sėdėti šiltoje kavinėje, siurbčiojant kavutę spaudyti nešiojamo kompiuterio klavišus, kalbinti kokią nors „divą" ar prieš rinkimus ypač reklamą pamėgusį politiką, o ne ropoti po karo griuvėsius, slapstytis nuo virš galvų zvimbiančių sviedinių, montuoti žodžiui šykščių karių interviu...

Tam tikra prasme karo žurnalistu teko pabūti ir man. Jei 1992 m. Čečėnijoje dar buvo sąlyginai ramu, ir Džoharas Dudajevas pokalbyje su LTV korespondentu džiaugėsi išvijęs rusų kariauną, tai 1994-ųjų rudenį nuo Dagestano kalnų link Grozno jau ropojo naujieji okupantai. Dieną ir naktį viešbutyje „Kavkaz" girdėjosi artėjančio karo kanonada, o tuometinis premjeras Zelimchanas Jendarbyjevas nepritarė mūsų išvykai prie fronto linijos, tik apsaugai parūpino automatininkus...

Toks rūpestis trimis žurnalistais iš Lietuvos pasiteisino: juk rusiškųjų nusikaltimų rikiuotė baisi. Štai ji trumpai: 1993 m. gruodžio pabaigoje šūviu į galvą, kaip įtariama, buvo nužudytas Grozne apsistojęs pirmasis Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija. 1996 m. balandžio 21 - ąją Rusija raketa nužudė mobiliąja radijo stotele kalbėjusį pirmąjį Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Prezidentą Džoharą Dudajevą. Užsienyje nužudyti kiti Čečėnijos prezidentai: 2004 m. vasario 13 d.- čečėnų Prometėju vadintas Zelimchanas Jendarbyjevas, 2005 m. kovo 8-ąją - Aslanas Maschadovas, o 2006 m. birželio 17 d. - Abdul-Chalimas Saidulajevas. Čečėnų kerštas taip pat baisus: 2004 m. gegužės 9 d., per 59-ąsias sovietinės pergalės metines, Grozno stadione susprogdintas Putino statytinis Achmadas Kadyrovas. Dabar jo sūnus Ramzanas siautėja, bet, matyt, neilgam...

Ši statistika ne tam, kad aprašyčiau mano aplankytas pavojingas vietas (be to 1992 m. mūsų LTV žurnalistų grupė Gruzinų karo keliu buvo nuvežta į Tbilisį, kuris dar smilko po susirėmimų su nepriklausomybės ir E. Ševardnadzės šalininkais; dabar kartvelai vėl šurmuliuoja). Tai tik menkas liudijimas, koks pavojingas darbas yra konfliktų, susirėmimų ir karų aprašymas bei vaizdavimas iš įvykio vietos.

Tai galėtų paliudyti ir nemažai Lietuvos žurnalistų, su mikrofonais, fotoaparatais, TV kameromis ar bloknotais išlandžiusių įvairius karų ir konfliktų užkaborius. Mums gerai žinomos pavardės žurnalistų ar karo korespondentų, kurie buvo nusiųsti įvairių žiniasklaidos priemonių ar pasaulinio lygio naujienų agentūrų arba nuvyko savo noru rinkti ir teikti informaciją iš priešakinių fronto linijų. Artūras Zuokas, Vidmantas Balkūnas, Artūras Morozovas, Aleksandras Matonis, Augustinas Šulija, Eldoradas Butrimas ir daugelis kitų, kurie trumpiau ar ilgiau praleido pavojingose konfliktų zonose Irake, Afganistane, Afrikos šalyse, Kalnų Karabache, o dabar štai ir Ukrainoje. Ne visi jie tebedirba žurnalistinį darbą. Vieni pasinėrė į politiką, kiti tarnauja įvairiose institucijose, pakviesti į kitų valstybių tarnybas, treti tiesiog rašo memuarus.

Po keleto mėnesių bus dveji metai, kai Rusija kariauja nuožmų karą prieš Ukrainos valstybę. Būtų ciniška tvirtinti, kad žurnalistams atsivėrė nauji patyrimo horizontai. Bet visada atsiras plunksnos brolių, kurie nepabūgs krintančių sviedinių, nuolatinio parako tvaiko, žūstančių karių ir visai nekaltų žmonių. Toks, ko gero, Eldoradas Butrimas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta Varšuvoje, nes ten keliolika metų dirbo „Lietuvos ryto" korespondentu, bet dabar didžiąją žurnalistinio darbo laiką praleidžia Charkove. 2023-ųjų pradžioje už reportažus iš Ukrainos jis buvo apdovanotas kasmet LŽS įteikiamu „Taikliausio metų šūvio" diplomu. O ir dabar jis siunčia karštus reportažus į Lietuvos ir regioninę spaudą. Tačiau jis turi ir nuoskaudų.

„Man buvo apmaudu, kad joks Lietuvos laikraštis, nei televizija nepasiuntė į karą nuolatinio korespondento, o tenkinasi perpasakodami užsienio pranešimus, nes iš Lenkijos ten išskubėjo krūva žurnalistų. Po pokalbio su redaktoriumi nusprendžiau, kad vyksiu savavališkai savo lėšomis, ir po dviejų dienų išskubėjau", - prieš metus pasakojo jis kolegai iš regioninio naujienų portalo Anyksta.lt. Ar Ukrainoje jam baisu? Žurnalistas sako, kad dažnai baimė gelbsti gyvybę. Baisiausia buvo, kai prie Saltovkos šalia nukrito rusų bomba ir nesprogo... „Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai persigandau, nes prie oro pavojaus sirenų ir tolėliau sprogstančių bombų gaudesio jau buvau pripratęs", - sakė žurnalistas. Bet Charkove raketa jį vis dėl to „pasigavo", ir Eldoradas patyrė nedidelę kontūziją.

Eldoradas nesiekia vien gąsdinti mus karo baisumais. Štai vienas paskutiniųjų jo įrašų savo Facebook‘o paskyroje: „Kai požeminėje Kijevo perėjoje gatvės muzikanto užsakiau sugroti melodiją pagerbiant Odesoje žuvusius 5 civilius (vaikščiojusius jūros pakrante ten, kurs ir aš nuvykęs mėgstu), nežinojau, kad Antonas Kargatovas prieš 14 metų buvo Ukrainos „Talentų šou" finalistas. Tik 4 stygom balalaika (domra) grojantis Antonas (okupuotame Luganske praradęs tėvų namus) sugrojo taip, kad už mano nugaros stovėjusios dvi merginos apsiašarojo..."

Eldoradas neslepia: šviesos Ukrainoje vis mažiau. Taip jis anų metų gale rašė laikraštyje „Šiaulių kraštas". Dabar, kai JAV skyrė ginkluotei ir amunicijai dar beveik 61 mlrd. dolerių, optimizmo daugiau, bet okupantų ordos taip pat stiprina savo pajėgas. Ar viskas bus gerai? Karo žurnalistas nuleidžia galvą...

Argi reikia įtikinėti, kad žurnalistai į konflikto zonas vyksta ne pasivaikščioti, pažiūrėti žymių vietų, pasimėgauti tenykščiais patiekalais? Tai juodas darbas. Ne, ne nuovargio prasme. O kad vaikštai ant peilio ašmenų, ant galimos bombos kritimo vietos. Gelbėja tik mintis, kad visa tai vieną kartą baigsis, ir okupantas vis tiek turės nešdintis, o apkasuose metų metais tūnantys kariai galės eiti namo. Tuomet kilni karo žurnalisto misija bus baigta. O gal paskui - vėl viskas iš naujo?