2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“ -Zitai Buržaitei-Vėžienei

2021-03-06
 
Zita Buržaitė-Vėžienė. Autorės nuotrauka

Zita Buržaitė-Vėžienė. Autorės nuotrauka

Nijolė Padorienė,

Pakruojis

 

MEDALIS „TARNAUKITE LIETUVAI"
Šiemet Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai" buvo apdovanota ir Žiemgalos metraštininkė, mūsų kraštietė, pakruojietė Zita Buržaitė-Vėžienė.
Šis apdovanojimas įsteigtas 2011 metais balandžio 13-ąją, pagerbiant iškiliąją Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybę - rašytoją, visuomenės veikėją, švietėją, kovotoją už moterų teises, kandidatavusią į Lietuvos Respublikos prezidentus... Anuo laikmečiu rūpinusios kitais - silpnesniais, nuskriaustais - be gailesčio sau, be baimės rizikuoti... Dirbusios ne sau, kitiems, dėl kitų. Dėjusiai pamatus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, kovojusiai už Lietuvą, rašytojai buvo svarbu rinkti labdarą alkaniems, vargšams šelpti, lankyti ligonius, nešti maisto nuo savo šeimos stalo...
Dabar šis medalis skiriamas skatinant šalies visuomenę, užsienio lietuvių bendruomenę neatlygintinai dirbti valstybės labui, reikšti, įgyvendinti visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę, kultūrinį sąmoningumą brandinančias idėjas. Medalis skiriamas už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą. Taip pat už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą, savanorystės kultūros sklaidą šalyje.
Seimo kanclerio įsakymu penkeriems metams sudaryta kandidatų vertinimo komisija (šiemet jai vadovavo Stasys Kašauskas) svarsto pateiktas kandidatūras ir išrenka medalio „Tarnaukite Lietuvai" laureatus.
Laureatams medalis ir medalio liudijimas teikiamas kasmet kovo 30-ąją - Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimimo dieną Panevėžyje.
Ar šiemet šventiniam renginiui nesukliudys karantino taisyklės? Seimo kanceliarijos patarėjos Danguolės Stonytės manymu, teks prisitaikyti prie reikalavimo ir sąlygų. Pernai laureatai buvo pasveikinti Mokytojo dieną.
Medalio „Tarnauju Lietuvai" autorius - skulptorius Alfridas Pajuodis.
Tremties, tremtinių ir politinių kalinių istorijos puslapiais, fotoalbumais, eilėraščių rinkiniais praturtinusiai kūrybos kraitę, Žiemgalos metraštininkei Zitai Buržaitei-Vėžienei atminimo medalis paskirtas už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes.
JONAS LAURINAVIČIUS APIE LAUREATĘ
Žurnalisto, rašytojo, kraštotyrininko Jono Laurinavičiaus biografinė apybraiža apie Žiemgalos metraštininke Zitą Buržaitę- Vėžienę pasirodė kiek anksčiau - bendramintės 75- mečiui. Rašytojo pastebėjimu, pakruojietė už jį vyresnė penkiais mėnesiais... Rašymas nei vienam, nei kitam neleidžia surambėti...
Pasak plunksnos brolio, knyga - amžinas paminklas - penkiems šimtams metų... Vilniuje tebekuriančio Jono Laurinavičiaus surėdytas archyvas - pustrečio metro knygų - net iki lubų...
Žodžio šviesą dalinanti pakruojietė Zita Vėžienė eilėraščių rinkiniais, fotoalbumais, knygomis dar „nepasivijo" aforizmais ir smagiais brūkštelėjimais garsėjančio Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario. Tačiau literatės gyvenimo vedliai - knygos skleidžia ypatingą aurą...
EILĖRAŠČIŲ KNYGA „SAULĖLYDŽIO AURA"
Šįkart norėtųsi plačiau pakalbėti apie Zitos Buržaitės-Vėžienės eilėraščių knygą „Saulėlydžio aura". Joje nuoširdūs autorės jausmai nusidažė saulėlydžio šviesa ir šešėliais... Nauja jos eilėraščių knyga, tarsi gražus gimtadienio žiedas skleidžiasi vasaryje...
Ši dovana - džiaugsmas. Ne tik jai vienai. Vidinis nusiteikimas, dvasinis švytėjimas - pasauliui... Kūrėjos žodžiais, šis pasaulis gražus, bet jame mes - laikini. Knygos „Saulėlydžio aura" nugarėlėje žodžiai ir autorės fotografija kalba šitaip: „Saulėlydis kaskart kitoks:/ Jei ir norėtume, nesikartos./ Gyvenimas- tik ši diena, /Veiksmų ir poelgių pilna,/ Tausokime, branginkim ją! - / Rytojus - tiktai vizija."
Lyriškai nusiteikusi Zita Vėžienė atvirauja: knyga - lyg dienoraštis... Tarsi gyvenimo aura. Pasaulyje nėra kur pasislėpti nuo pandemijos, o kas bus rytoj - nežinia? Gamta - talentinga menininkė. Neatsitiktinai knygos viršelį autorė iliustravo savo nuotrauka iš pajūrio, grožėdamasi auksiniu saulėlydžiu... Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją... Gal ir vasaros reginys prie vakarėjančios jūros užgavo širdį, davė mintį eilėms...
Pratarmėje paaiškino į „Saulėlydžio aurą" sudėjusi eilėraščius, parašytus gyvenimo saulėlydžio (auksinio amžiaus) metu... Kuo saulelė arčiau horizonto, tuo daugiau šešėlių, pagaliau ir jie išnyksta. Taip ir su žmogaus gyvenimu.
Tokios nuotaikos, pasak autorės, vyrauja ir šios knygos eilėraščiuose. Pasidžiaugdama gyvenimo darna ir grožiu, šiek tiek pasišaipydama iš savęs, paliūdima dėl palaipsniui nykstančio kelio bei vis mažėjančio draugų rato... Teigdama gyvenimo sudėtingumą, suprasdama kūrybos prasmę, neužsidarydama savyje, Zita Vėžienė atvirauja: „Saulėlydžio auroje" nerasite šedevrų, nepasidžiaugsite įvairių formų žaismu. Būsiu laiminga, jei koks posmas suvirpins kurią nors širdies stygą, privers pamąstyti apie savo dienų šviesą ir šešėlius bei pragyvento gyvenimo prasmę".
Gyvenimo diktuojamos temos sugulė į knygų puslapius. Iš laiko nuotolio žvelgdama į savo kūrinius, autorė pataiso ir žodį, ir prideda „gimstantį vieną kitą vinguriuką" ... Praeina kiek laiko, ir vėl - rašinio perdirbinėjimas... Pirmasis Zitos Vėžienės tekstų skaitytojas - vyras Povilas...
Rengianti kraštotyrines, publicistines knygas ir medžiagas, pedagogė eilėraščių daug nerašo. Vesdama šventes, dalyvaudama tremties renginiuose, tiesiog atsineša ir proginį savo kūrinėlį...
Kuo gyvenama, einant auksinio amžiaus keliu, lyrikė atsako pamokančiu brūkštelėjimu - „Mums - / Kiekviena diena auksinė,/ Nes gali būti paskutinė..." Įdomus pastebėjimas apie fotografiją: „Akimirka, laiku pajausta, pagauta,/ O jos mokykla - mūs gamta,- / Dievulio ji tobulai sutverta..."
Zita Vėžienė galvoja, kad gyvenimo saulėlydis prasideda nuo pensijinis amžiaus : „Vis senka,? Mąžta jėgos,/ Sunkėja mūsų bėdos..."
Prie naujo kūrybos lapo palinkstanti moteris nepasiduoda skubančiam laikui: "Bet gyvent/ Nepavargau.- /Daug ko/ Dar nepadariau..." Nors posmais jai „sunkiau rašyti" , bet turi nemažai įrašų. Gal būt ir dar vienai knygai... Dosniai gyvenimo kraitei, „Kad ir džiaugsmą, / Ir skausmą patirtum,/ Ir neliktų / Darbai nebaigti..."
UŽAUGO - SIBIRO KALNUOS...
Zitos Vežienės pasiteiravau, kodėl „į šį pasaulį nelaukta ir nekviesta atėjo"? Atsakė - gimė sunkiu laiku... Užaugo - Sibiro kalnuos... Iš pokario kartos... Laikas nusinešė skriaudas, bet širdyje pasiliko randai... Mąstydama apie laimę, ant pjedestalo patalpintų meilę - Tėvynei, žmogui ir visam pasauliui... Duris užsklęstų gobšumui, besaikiam norui vis turtėti ir turtėti... Bet kokį norą kenčiantiems padėti... Kalbėdama knygoje ir apie šiandienos aktualiją - „nuotolinę pamoką", susirūpinusi - kur slypi virusas, nežino žmonės..."Turbūt tai - / nuotolinė pamoka Pasaulio Tvėrėjo,/ Kad nepamirštume, iš kur atėjome..."
Keturių dalių eilėraščių knyga „Saulėlydžio aura" - tarp būties ir nebūties, skambanti jaunystės aidu, šiltu dėkingumu tiems, „kurie buvote ir esate" ... Ramybės uostu tapusiam sutuoktiniui, su kuriuo - „auksinio rudenio ramybė, pavasario kerai..." Ir jau pradžioje minėtam bendraminčiui - žodžiais glostančiam Jonui Laurinavičiui: „Tai toks ir lik - / Įvairiaspalvis!/ Tai kas, kad metų daug,-/ Tegu netyla žodžių salvės!"
Viena vasario diena - Zitos Vėžienės gimtadienis... Būdavo, krikšto tėvas atnešdavo žydinčią karklo šakelę... Kurso draugai taip pat neužmiršdavo pradžiuginti geltonpūkiais „katinėliais" ... Paprasta, bet šilta, visam gyvenimui išliekanti dovana.
Einanti brandžiu gyvenimo ir kūrybos keliu, „Prie savo Kruojos" sugrįžtanti, lyrikė turtina, spalvina aurą, kas kartą spinduliuojančią, kalbančią sparnuotais, glostančiais, guodžiančiais ir dar neišsakytais žodžiais... Proziškomis eilėmis atskleidžia pasakišką grožį - „žemelės numylėtos!"... Kitaip ir negalėtų elgtis, nes "Kiek daug gerų, brangių, neišsakytų/ Numiršta žodžių, užsklęstų širdy!"...
P.S.
ZITA BURŽAITĖ- VĖŽIENĖ - APIE SAVE
Gimiau 1938 m. vasario 3 d. Paliečių k., Pakruojo r., ūkininko šeimoje.
Baigusi Paliečių pradinę mokyklą, mokiausi Lygumų vidurinėje mokykloje, kur mokytojavo mano sesuo Ona Genovaitė. 1951 m. rugsėjo 20 d., kai mūsų šeimą trėmė į Sibirą, jau buvau šeštokė. Tačiau ten mane grąžino į ketvirtą skyrių, nes nemokėjau rusų kalbos. Liejosi ašarų upeliai, mat ketvirtą ir penktą klasę buvau baigusi vien penketais. Buvau tremtinė - turėjau paklusti...
1952-1955 metais mokiausi Irkutsko srt., Zalarių rajono Moigano septynmetėje mokykloje. Toliau tęsiau mokslą jau Irkutsko srities, Buriat-Mongolijojos autonominėje srityje, Alarsko r., Bolše Usovo vidurinėje mokykloje. Ji buvo už 15 km. nuo Karatajevo - mūsų gyvenamosios vietos. Šioje mokykloje baigiau devynias klases. Rusijoje vidurinėje mokykloje tik dešimt klasių. Taigi iki vidurinės baigimo buvo likę vieneri metai. Tačiau jau buvome gavę leidimą sugrįžti į Tėvynę ir skridome lyg paukščiai, nors mūsų namai buvo nugriauti ir niekas čia mūsų nelaukė. Šiaip taip įsikūrėme Pakruojyje. Pusbroliui Antanui Povilioniui tarpininkaujant, jo bendraklasio, švietimo skyriaus vedėjo Jono Jasaičio dėka, buvau priimta į paskutiniąją, vienuoliktąją, Pakruojo vidurinės mokyklos klasę - lyg ir peršokau 10-ąją..
Vėl buvo labai sunku: buvau pamiršusi gimtosios kalbos rašybos taisykles, nebuvau perskaičiuosi nė vieno lietuvių rašytojo kūrinio...
Sekiant aukštojo mokslo, ieškant darbo bei dirbant, - teko patirti daug pažeminimų ir nuoskaudų, kai vis buvo primenama tremtis... Ką galėjo pasiekti kiti, man buvo tabu. Tai sunkiau išgyvenau negu tremtį...
Nepaisant trukdymų, 1660-1966 m. Vilniaus Valstybiniame Universitete įsigijau filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją, o 1983-1987 m. m. - filologo, rusų kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Abu kartus neakivaizdiniu būdu. Be to, bibliotekininkų kursuose prie Vilniaus universiteto esu įsigijusi ir bibliotekininkės kvalifikaciją.
Labai mėgstu keliauti. Sovietiniais metais „išmaišiau" beveik visą Sovietų Sąjungą. Į užsienį, išvykti man, tremtinei, kad ir būčiau turėjus lėšų, nebuvo leista, kaip nebuvo leista ir užimti vadovaujančių pareigų bei gauti valstybinių apdovanojimų...
Prasidėjus Gorbačiovo valdymui bei susikūrus Lietuvos Nepriklausomai valstybei, aplankiau Bulgariją, Vengriją, Šveicariją, Vokietiją, Čekiją, Švediją, Norvegija, Norvegija, Prancūziją, Liuksemburgą, Belgiją, Olandiją, Italiją, San Mariną, Tunisą, Slovakiją, Egiptą bei Graikijai priklausančią Kretos salą.
 
Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-03-30 15:25
 
 

Komentarai (6)

Jūsų el. paštas

Rita AB

2021-03-11 11:23

Su malonumu sveikinu ir perduočiau linkėjimus nuo Romo Aleknos, deja, jau mus palikusio. Sėkmės ir sveikatos

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aurelija

2021-03-09 12:03

Sveikinu gerbiamą Zitą. Ir Ačiū Nijolei už išsamų rašinį

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Regina

2021-03-08 07:15

Sveikinu Zitą su apdovanojimu!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Buvusi pakruojietė

2021-03-06 16:35

Gera žinia Pakruojui

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2021-03-06 15:58

Zita, sveikinu tave su gražiu apdovanojimu. Sėkmės!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media